Prisimenu, kaip tėtis kiekvieną sekmadienį apsiaudavo riedučius ir dingdavo valandai. Grįždavo uždusęs, bet laimingas. „Tai geriau nei bet koks bėgimo takas,” — sakydavo braukdamas prakaitą nuo kaktos.
Tada man tai atrodė tiesiog keista pramoga. Dabar suprantu — jis darė vieną efektyviausių kardio treniruočių, apie kurią šiandien vėl imama kalbėti.
90-ieji paliko ne tik nostalgiją. Jie paliko sveikatos įpročių, kurie atlaikė laiko išbandymą. Kai kurie akivaizdūs — apie juos kalba kiekvienas gydytojas. Bet keli — tokie, kurių atsisakėme visai be reikalo ir kurie šiandien galėtų būti dar naudingesni nei anuomet.
Tai, kas veikė tada, veikia ir dabar
Kai kurie patarimai niekada nepasensta.
Mesti rūkyti — vis dar pirmas prioritetas bet kuriame sveikatos plane. Tabakas smarkiai didina širdies ligų ir vėžio riziką, o organizmas pradeda atsigauti stebėtinai greitai. Nauda ateina bet kuriame amžiuje. Svarbiausia — nedaryti to vienam. Aiški data, keli patikimi žmonės šalia, ir potraukis pamažu atslūgsta. Kiekviena diena be cigaretės stiprina pasitikėjimą savimi.
Vaisiai ir daržovės — antra amžina taisyklė. Spalvinga lėkštė duoda vitaminų, skaidulų ir vandens be jokio vargo. Ji palaiko širdį, virškinimą ir pastovią energiją. Ir nesvarbu, ar produktai švieži, šaldyti, ar konservuoti — visi variantai tinka.
„Žmonės ieško sudėtingų sprendimų,” — sako dietologė Vilma. „O atsakymas dažnai guli daržovių skyriuje.” Ji priduria, kad reguliarus vaisių ir daržovių vartojimas gali padėti sumažinti ilgalaikę rimtų ligų riziką, o valgį paversti sotesniu ir malonesniu.
Judėjimas, kurio nereikia bijoti
90-ieji suprato viena — mankšta neturi būti kančia.
Rekomendacija ir šiandien ta pati: apie 150 minučių vidutinio intensyvumo veiklos per savaitę. Skamba daug? Tik kol nepadalini. Trumpas pasivaikščiojimas. Kelionė dviračiu. Aktyvus žaidimas kieme. O jei prie pasivaikščiojimo prisijungia draugas ar kaimynas, judėjimas iš pareigos virsta malonumu.
Prie to pridėk jėgos treniruotes du kartus per savaitę. Nereikia nei salės, nei sunkių svorių — pakanka pritūpimų, atsispaudimų ar pasipriešinimo juostų. Dvidešimt–trisdešimt minučių, ir raumenys, kaulai bei pusiausvyra dėkoja. Žmonės, kurie išlieka pastovūs, dažnai pastebi geresnę laikyseną ir lengviau atliekamus kasdienius darbus.
Ir dar vienas dalykas, kurį 90-ieji darė intuityviai: judėjo lauke. Parke, sode, miške. Grynas oras ir saulė pakelia nuotaiką taip, kaip niekada nepakels salės kondicionierius. Svarbiausia — nuoseklumas, o ne intensyvumas.
Du patarimai, kuriuos nurašėme per anksti
Štai kur prasideda įdomiausia.
Pirmas — soja. Tofu, tempeh, edamame, sojų pienas ir sojų pupelės. Tais laikais tai buvo naujiena, o dabar — vėl madinga. Kai soja pakeičia dalį mėsos ar riebaus sūrio, ji padeda palaikyti sveikesnį cholesterolį neaukojant sotumo. Skonis švelnus, tad įsilieja beveik į bet kurį patiekalą — nuo troškinio iki pusryčių dubenėlio. Ir tai nebrangu.
Antras — jau minėti riedučiai. Jie greitai pakelia širdies ritmą, stiprina kojas ir nuolat įtraukia pusiausvyrą bei koordinaciją. Kūnas dirba daugiau nei per įprastą pasivaikščiojimą, tad kiekviena treniruotė efektyvi. O svarbiausia — tai smagu. Ypač su draugais ar vietine grupe.
Būtent smagumas yra priežastis, kodėl šie įpročiai išgyveno. Ne disciplina. Malonumas.
Apsauga ir poilsis, apie kuriuos dažnai pamirštame
Ne viskas sveikatoje yra prakaitas.
Skiepai — viena veiksmingiausių priemonių prieš sunkias infekcines ligas. Laiku peržiūrėtas skiepijimo grafikas saugo ne tik tave, bet ir pažeidžiamus artimuosius bei kaimynus, nes bendruomenė įgyja bendrą apsaugą. Įprasti profilaktiniai patikrinimai — gera proga peržiūrėti, kokių sustiprinamųjų skiepų reikia. Jei nesi tikras dėl savo įrašų, gydytojas ar vaistininkas padės išsiaiškinti, ko trūksta, be jokio spėliojimo.
Ekrano laikas prieš miegą — dar viena vieta, kur maži pokyčiai duoda daug. Ryškūs ekranai atideda užmigimą ir per daug sužadina protą, todėl rytai atrodo sunkesni. Padėk telefoną į šalį likus 30–60 minučių iki miego. Vietoj jo — knyga, tempimas, pasiruošimas rytdienai.
Ir galiausiai — tikras ryšys. 90-ieji neturėjo begalinio pranešimų srauto, bet turėjo bendrus valgius, pasivaikščiojimus ir pokalbius akis į akį. Prasmingas bendravimas gyvai stabilizuoja nuotaiką ir mažina stresą taip, kaip ekranas niekada nesugebės. Net trumpi susitikimai stiprina priklausymo jausmą.
Ir čia slypi visų dešimties įpročių paslaptis. Beveik kiekvienas jų buvo ne vienišas, o bendras. Rūkymo metama drauge. Vaikščiojama su kaimynu. Riedučiais važinėjama su vaikais. Prie stalo sėdama visai šeimai.
„Sveikata nėra kova su savimi,” — pastebi Vilma. „Ji lengviausia tada, kai daroma kartu su kitais.” Gal būtent todėl 90-ųjų patarimai atlaikė laiką — jie niekada nebuvo apie discipliną vieniems. Jie buvo apie gyvenimą tarp žmonių.
Tėtis to nemokėjo pasakyti mokslo terminais. Bet kiekvieną sekmadienį jis apsiaudavo riedučius, o vakare sėsdavo prie stalo su visa šeima. Ir, ko gero, žinojo daugiau, nei mums tada atrodė.
Gal ne visų 90-ųjų įpročių ir vertėjo atsisakyti? Kurį iš jų grąžintumėte pirmą?
