„Jis tiesiog sensta”, — pasakiau veterinarui, kai šuo pradėjo dvejoti prieš laiptus. Veterinaras pažvelgė kitaip. „Jis ne sensta. Jam skauda”, — atsakė ramiai. Ir ta viena frazė pakeitė viską, ką maniau suprantanti apie savo augintinio amžių.
Judėjimas, kuris pasikeitė — ne be priežasties
Šuo, kuris nedrąsiai lipa laiptais, sunkiai atsikelia po poilsio ar trumpina pasivaikščiojimus, nebūtinai tiesiog „sulėtėjo”. Jis gali saugoti skaudančius sąnarius — ir tyliai kentėti, nes gyvūnai nemoka pasakyti „man skauda”.
Katė, kuri nustojo šokti ant mėgstamos lentynos arba po miego juda sustingusiai — ne tinginiauja. Ji gali jausti diskomfortą, kuris atrodo kaip „normalus” senėjimas, bet iš tikrųjų yra gydoma problema.
Šie pokyčiai dažnai būna subtilūs. Šuo nebėgioja taip entuziastingai. Katė renkasi žemesnes vietas. Vakariniai žaidimai trumpėja. Visa tai lengva priskirti amžiui — bet būtent tai ir yra pavojingiausia prielaida.
Elgesys, kuris kalba garsiau nei skundas
Šuo gali atsitraukti nuo šeimos rutinos. Nebereaguoti į pažįstamus signalus. Tapti neramus, kai lieka vienas, nors anksčiau ramiai laukdavo. Katė gali dažniau slėptis, vengti kontakto arba tapti irzli, kai ją paliečia — nors visą gyvenimą mėgo glostymą.
Miegas gali tapti fragmentuotas — naktinis klaidžiojimas, neramumas, keisti garsai. Kai kurie gyvūnai praranda susidomėjimą žaidimu ar socialiniu bendravimu. Kiti pažįstamose patalpose atrodo sutrikę — stovi prieš sieną, eina ne ten arba neatpažįsta įprastų daiktų.
Tai gali būti kognityvinio silpnėjimo požymiai — panašūs į tai, ką patiria žmonės su demencija. Ir tai nėra normalu vien todėl, kad gyvūnas senas. Tai yra medicininė būklė, kurią galima diagnozuoti ir dažnai — bent iš dalies — valdyti tinkama priežiūra ir vaistais.
Svorio, apetito ir kailio pokyčiai
Šuo ar katė gali ėsti mažiau, kramtyti lėčiau arba visiškai atsisakyti maisto, kurį anksčiau mielai ėsdavo. Tai gali rodyti burnos skausmą — dantų ligas, opas, gleivinės uždegimą.
Svorio kritimas, kai maitinimas nepasikeitė, visada yra priežastis kreiptis pas veterinarą — tai gali rodyti inkstų, kepenų ar skydliaukės problemas. Kartu gali pasireikšti raumenų nykimas — pilvas suminkštėja, šlaunys suplonėja, stuburas pasidaro labiau matomas po kailiu.
Kailis tampa nublukęs, sausas ar retėjantis. Katė gali nustoti šukuotis — ne todėl, kad nebenori, o todėl, kad kūnas tam nebeturi jėgų arba judesys sukelia skausmą.
Veterinarinis tyrimas — ne paskutinė priemonė, o pirma
Kasmetiniai arba kas pusmetį atliekami tyrimai vyresniems gyvūnams gali atskleisti problemas gerokai anksčiau, nei jos tampa matomos. Kraujo tyrimai parodo organų funkciją ir anemiją. Šlapimo analizė — inkstų apkrovą ir dehidrataciją. Kraujospūdžio matavimas — tylią hipertenziją, kuri gali pažeisti akis ir inkstus.
Šie tyrimai nėra brangūs ir netrunka ilgai — dauguma atliekami per vieną vizitą. Bet jie leidžia laiku koreguoti mitybą, skausmo kontrolę ir vaistų vartojimą — kol pokytis dar yra valdomas, o ne negrįžtamas. Vyresniam gyvūnui patikra kas pusmetį gali būti pats svarbiausias dalykas, kurį šeimininkas gali padaryti.
Augintinis, kuris „tiesiog sensta”, galbūt tiesiog laukia, kad kas nors pastebėtų. Ar pastebėsite laiku — gali lemti ne mėnesius, o metus jo gyvenimo.
