Pjūklas cypė, stringo ir liko įstrigęs lentos viduryje. Kad ir kaip stūmiau, geležtė ėjo įžambiai, tarsi tyčiotųsi.
Po pusvalandžio darbo tas pats pjūklas grimzdo į medieną kaip į sviestą.
Cypimas dingo. Pjūvis tapo tiesus. O naujo įrankio nepirkau nė vieno.
Paaiškėjo, kad seną, atbukusį rankinį pjūklą galima atgaivinti namie — su viena trikampe dilde ir šiek tiek kantrybės.
Ar apskritai verta galąsti seną pjūklą
Daugelis atbukusį pjūklą tiesiog išmeta. O veltui.
— Rankinį pjūklą pagaląsti gali kiekvienas, kas turi spaustuvus ir dildę, — sakė Mindaugas, ne vienerius metus dirbantis su mediena. — Meistro tam nereikia. Reikia tik suprasti, ką ir kokia tvarka daryti.
Esmė paprasta: dantys turi būti vienodo aukščio, vienodo kampo ir tinkamai atlenkti į šonus. Kai visa tai sutampa, pjūklas pjauna lengvai ir tiesiai. Kai bent kas nors netvarkoje — jis stringa ir krypsta.
Todėl visas darbas dalijamas į kelis aiškius žingsnius, ir nė vieno praleisti negalima.
Pirmiausia — patikrinkite dantų išvedimą
Prieš imant dildę, reikia patikrinti dantų išvedimą, tai yra jų atlenkimą į šonus.
Kiekvienas dantis turi būti pasviręs tiek, kad pjautų rievę platesnę už paties pjūklo korpusą. Tada geležtė laisvai eina pjūviu ir nestringa.
Per daug. Per mažai. Nevienodai.
Bet kuris iš šių variantų reiškia bėdą — jei išvedimas netolygus, pjūklas krypsta ir dirba sunkiau.
— Žmonės iškart griebia dildę, o dantų išvedimą pamiršta, — pastebėjo Mindaugas. — Tada galandi galandi, o pjūklas vis tiek eina į šoną.
Netolygų atlenkimą atkuria paprastas išvedžioklis. Prieš dildant geležtė tvirtai įstatoma į spaustuvus, kad nevibruotų, o pjovimo briauna liktų atvira ir lengvai pasiekiama.
Dildykite kiekvieną dantį — viena kryptimi
Tik tvirtai įtvirtinus geležtę galima imtis dildymo.
Smulki trikampė dildė priglaudžiama prie kiekvieno danties, po vieną. Ji vedama vienu judesiu į priekį, pritaikant kampą prie esamos danties geometrijos ir tolygiai spaudžiant per visą briauną.
Grįžtant dildė pakeliama nuo paviršiaus. Visada. Kitaip sugadinama ką tik suformuota briauna.
Kiekvienam dančiui suteikiamas tas pats perėjimų skaičius — taip visa eilė lieka vienoda. Dirbama metodiškai, dantis po danties, kol briaunos įgauna vienodą formą. Skubėjimas čia atsiliepia iškart: vienas per stipriai nudildytas dantis, ir pjūvis jau nebe tiesus.
Pašalinkite užvartas ir patikrinkite prieš šviesą
Baigus dildyti, ant dantų kraštų lieka smulkios užvartos. Jas reikia nuimti lengvu apdailos judesiu, spaudžiant kuo mažiau, kad nebūtų pakeista nustatyta geometrija.
Tada geležtė nuvaloma šepečiu ir apžiūrima prieš stiprią šviesą. Vienodi, matiniai dantų smaigaliai reiškia, kad darbas pavyko.
Bet kuris dantis, kuris blizga ar atspindi šviesą kitaip nei kaimynai, dar nėra pagaląstas iki galo — jam reikia trumpo pataisymo. Ši patikra užtrunka minutę, o sutaupo daug keiksmų prie lentos.
Kaip išlaikyti pjūklą aštrų ilgiau
Pagaląsti pjūklą — pusė darbo. Antra pusė — jo nesugadinti.
Po kiekvieno naudojimo geležtė nuvaloma, visiškai nusausinama ir padedama taip, kad dantys nesitrintų į kitus įrankius. Plonas alyvos sluoksnis apsaugo nuo rūdžių ir saugo dantis nuo oksidacijos.
Pjauti reikia tik tvirtai pritvirtinus ruošinį — šoninis spaudimas atbukina dantis greičiausiai iš visko.
— Ir nedelsk, — pridūrė Mindaugas. — Kai pjūklas pradeda eiti sunkiau, galandimo neatidėk. Palauksi per ilgai — turėsi vėl viską daryti iš naujo.
Nuo tada seną pjūklą galandu pats. Užtenka dildės, spaustuvų ir gero apšvietimo. O geležtė, kuri kadaise strigo lentoje, dabar per ją tiesiog perslysta.
