Daugelis, kurių vaikystė prabėgo septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje, šį vaizdą prisimena iki šiol. Raktas ant virvutės po marškinėliais, dviratis ir vienintelė taisyklė: būti namie iki vakarienės. Kur vaikas praleido dieną, su kuo susipyko ir kaip susitaikė, tėvai dažniausiai sužinodavo tik vakare, o kartais ir niekada.
Šiandien vaikystė atrodo visai kitaip. Telefono programėlė parodo, kur vaikas yra bet kuriuo metu. Tėvai rašo mokytojams, sprendžia kivirčus su draugais ir tikrina namų darbus. Natūraliai kyla klausimas: ar rūpindamiesi daugiau mes kartais neatimame iš vaikų kažko svarbaus?
Ką rado mokslininkai
Nauja metaanalizė, t. y. daugelio tyrimų apibendrinimas, šią diskusiją vėl atgaivino. Tyrėjai padarė išvadą, kad pernelyg kontroliuojantis ir saugantis auklėjimas yra susijęs su šiek tiek didesniu nerimo ir prislėgtos nuotaikos lygiu jauniems žmonėms vėlesniame amžiuje.
Ryšys buvo nuoseklus: kuo daugiau tėvai įsikišdavo, tuo dažniau vaikams pasireikšdavo vidiniai emociniai sunkumai, pavyzdžiui, nerimas, liūdesys ar užsisklendimas savyje. Svarbu pabrėžti, kad tai neįrodo tiesioginės priežasties. Galbūt nerimastingesni vaikai patys sulaukia daugiau tėvų globos. Tačiau mokslininkai mato galimą riziką: nuolat vaiką „gelbstint“ jam sunkiau išsiugdyti vidinį atsparumą.
Kas yra „per daug“
Kalba neina apie tai, kad tėvai neturėtų domėtis vaikais ar būti šalia. Rūpestingi, įsitraukę tėvai yra didelė vertybė. Problema prasideda tada, kai įsikišama net į smulkiausias situacijas, kurias vaikas galėtų išspręsti pats.
Pavyzdžiai visiems pažįstami. Mama paskambina kito vaiko tėvams, nes du draugai susipyko dėl kamuolio. Tėtis perrašo vaiko rašinį, kad šis gautų geresnį pažymį. Tėvai eina aiškintis į mokyklą dėl kiekvienos menkos pastabos. Kiekvienas atskiras atvejis atrodo nekaltas, bet kartu jie siunčia žinią: „Tu pats nesusitvarkysi.“
Psichologai tokį auklėjimo stilių kartais vadina „sraigtasparnio“ tėvyste, nes tėvai tarsi nuolat sklando virš vaiko ir pasiruošę nusileisti vos tik kas nors nutinka. Dar vienas vaizdingas pavadinimas yra „sniego valytuvo“ tėvai: jie iš anksto nuvalo nuo vaiko kelio bet kokią kliūtį, kad šis net nepajustų pasipriešinimo. Abu stiliai kyla iš meilės ir noro apsaugoti, tačiau vaikas taip negauna progos patirti, kad su sunkumais įmanoma susitvarkyti.
Įgūdis, kurio neišmoksi iš knygų
Psichologai vis dažniau kalba apie savireguliaciją, t. y. gebėjimą susitvarkyti su savo emocijomis ir elgesiu be kito žmogaus pagalbos. Ji pasireiškia visai paprastose situacijose: nusiraminti po barnio, išlikti ramiam per kontrolinį darbą ar ištverti nepatogią situaciją nebėgant pas suaugusįjį.
Tyrėjai pabrėžia, kad šis įgūdis neatsiranda iš pamokymų. Jis formuojasi praktikoje. Vaikas turi susidurti su nedideliais sunkumais, suklysti ir pats rasti išeitį, o suaugęs tiesiog būti netoliese. Panašiai kaip mokantis važiuoti dviračiu: kol tėtis laiko už balnelio, pusiausvyros neišmoksi.
Kodėl laisvas žaidimas toks svarbus
Ypač daug dėmesio tyrėjai skiria laisvam, nestruktūruotam žaidimui. Tai ne būrelis, ne treniruotė ir ne edukacinis užsiėmimas, o tiesiog laikas, kai vaikai patys sugalvoja, ką veikti. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje daugiau laiko praleidžia tokioje veikloje, vėliau geriau valdo save.
Tiriamas ir vadinamasis rizikingas žaidimas: laipiojimas medžiais, lakstymas, grumtynės ar žaidimas šiek tiek atokiau nuo suaugusiųjų akių. Tokia veikla turi nedidelę riziką, bet būtent ji moko vaiką įvertinti situaciją ir priimti sprendimus. Nubrozdintas kelis dažnai būna geresnė pamoka nei dešimt perspėjimų.
Kaltinti vien tėvų nereikėtų
Mokslininkai sąžiningai pripažįsta, kad vaikystė pasikeitė ne vien dėl auklėjimo. Didelę įtaką daro aplinka. Gatvėse daug daugiau automobilių nei prieš penkiasdešimt metų, todėl daugelis tėvų vaikų vienų nepaleidžia būtent dėl eismo pavojų. Mokyklos ir kitos įstaigos taip pat vis dažniau stengiasi sumažinti bet kokią riziką, užuot skatinusios laisvą veiklą. Tai dar labiau sumažina galimybes mokytis iš patirties.
Tad šiuolaikiniai tėvai nėra blogesni už savo tėvus. Jie gyvena kitokiame pasaulyje, kuriame laisvę vaikui suteikti tiesiog sunkiau.
Pusiausvyra, o ne grįžimas atgal
Tyrėjai neragina palikti vaikų likimo valiai ar grąžinti „rakto ant kaklo“ laikų. Esmė yra pusiausvyra: duoti vaikui tiek laisvės, kiek atitinka jo amžių, leisti jam priimti mažus sprendimus, pačiam spręsti nedideles problemas ir patirti nesėkmių, kurios ilgainiui ugdo atsparumą.
Praktiškai tai gali reikšti labai paprastus dalykus. Leiskite vaikui pačiam susitarti su draugu po kivirčo. Nepataisykite kiekvienos klaidos namų darbuose. Leiskite pačiam nueiti iki parduotuvės, kai jis tam pasiruošęs. Kai vaikas skundžiasi, pirmiausia paklauskite: „O kaip tu pats manai, ką galėtum padaryti?“
Galbūt septintojo dešimtmečio vaikai ir neturėjo išmaniųjų telefonų, bet turėjo kai ką kito: daugybę progų patiems susidoroti su gyvenimu. Ir būtent tai galime duoti savo vaikams ir šiandien.
