Rudenį rūpestingai paruošiau savo sodą žiemai. Uždengiau visus jautrius augalus, įsitikinęs, kad padariau viską teisingai. Pavasarį atidengęs radau liūdną vaizdą – didžioji dalis augalų buvo nudžiūvę, apnikti pelėsių arba tiesiog sulūžę. Praradau rožes, hortenzijas, net kelis daugiamečius krūmus, kurie anksčiau puikiai žiemojo.
Ilgai nesupratau, kas nutiko. Juk uždengiau, apsaugojau nuo šalčio – turėjo būti gerai. Tačiau pasidomėjęs giliau suvokiau karčią tiesą: problema buvo ne šaltis, o pačios dangos. Kai kurios medžiagos, kurios atrodo logiškos ir tinkamos, iš tikrųjų daro daugiau žalos nei naudos.
Pirmasis kaltininkas: skaidri plėvelė
Polietileno plėvelė atrodė kaip puikus sprendimas – pigu, lengva uždengti, aiškiai matosi, kas po ja vyksta. Tačiau būtent ši danga pasirodė esanti pati pavojingiausia.
Dieną saulė įkaitina orą po plėvele, sukuria šiltnamio efektą. Drėgmė garuoja iš dirvos ir kondensuojasi ant plastiko. Naktį temperatūra krenta, kondensatas užšąla ir virsta ledo pluta tiesiai ant augalų. Šis procesas kartojasi dieną po dienos – nuolatinis šaldymas ir atšildymas, ledas ir drėgmė.
Rezultatas – stiebai lūžta nuo ledo svorio, šaknys uždūsta be oro, o drėgnoje aplinkoje klesti pelėsiai ir grybinės ligos. Augalas tiesiog supūva po ta „apsauga”.
Antrasis kaltininkas: stori audiniai
Maniau, kad senos antklodės, storos drobės ar kiti sunkūs audiniai bus puiki izoliacija. Logika atrodė paprasta – kuo storiau, tuo šilčiau. Deja, ši logika neveikia.
Stori audiniai sugeria vandenį – lietų, sniegą, rasą. Jie tampa sunkūs ir permirkę. Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, visa ta drėgmė užšąla. Ant augalo atsiranda ne lengva apsauga, o sunkus, užšalęs luitas, kuris laužo šakas ir spaudžia stiebus.
Be to, drėgnas audinys tampa idealia vieta pelėsiui ir puviniui. Graužikai taip pat mėgsta tokias vietas – drėgna, tamsu, šilčiau nei lauke. Pavasarį po tokia danga rasite ne sveikus augalus, o pelėsių kolonijas ir pelių lizdus.
Trečiasis kaltininkas: maišų audinys
Džiuto ar maišų audinys atrodo kaip aukso vidurys – kvėpuojantis, natūralus, tradicinis. Daugelis sodininkų jį naudoja, nes taip darė jų seneliai. Tačiau vien tik šis audinys neapsaugo nuo stiprių šalčių.
Džiutas gerai praleidžia orą, bet prastai izoliuoja. Per jį lengvai prasiskverbia šaltis, o ant audinio susidaro šerkšnas. Džiutas taip pat sugeria drėgmę, tampa sunkus ir užšąla ant augalo paviršiaus – panašiai kaip stori audiniai, tik lėčiau.
Jei žiema švelni, džiutas gali pakakti. Bet per stipresnius šalčius augalai po juo kenčia nuo šalnos ir mechaninių pažeidimų.
Kas iš tikrųjų veikia
Patikimi sodininkai rekomenduoja agrotekstilę – specialų neaustinį audinį, kuris kvėpuoja, praleidžia drėgmę, bet izoliuoja nuo šalčio. Jis lengvas, nesugeria vandens ir nesukuria šiltnamio efekto.
Jei naudojate džiutą, derinkite jį su papildomu izoliaciniu sluoksniu – šiaudais, lapais ar vilna. Būtinai palikite tarpus oro cirkuliacijai, kad nesikauptų drėgmė.
Svarbiausia taisyklė: šiltesnėmis dienomis dangą nuimkite arba pakelkite, kad augalai „pakvėpuotų”. Stebėkite orų prognozes ir reaguokite lanksčiai – geriausia apsauga yra ne vienas universalus dangalas, o nuolatinis dėmesys savo augalams.
