Žuvies pardavėja Danutė pamatė, kaip renkuosi lašišą, ir paklausė: „O plekšnę kada paskutinį kartą valgei?”
„Plekšnę?” – net nesusimąsčiau. „Nežinau… gal vaikystėje.”
„Štai kodėl perki trigubai brangiau ir gauni tą patį. Ateik, parodysiu, ką pamiršome.”
Kodėl ji dingo iš mūsų stalų
Danutė paėmė plekšnės filė ir pradėjo aiškinti.
„Mūsų seneliai ją valgė nuolat. Baltijos žuvis, pigi, skani. Bet kažkur pakeliui pradėjome galvoti, kad lašiša – geriau, nes brangesnė.”
„O iš tikrųjų?”
„Iš tikrųjų plekšnė turi viską, ko reikia. Švelni, subtiliai saldi mėsa. Praktiškai jokio žuvies kvapo. Ir svarbiausia – kaulai atsiskiria patys.”
Vyras, girdėjęs pokalbį, nustebo: „Tai kodėl niekas jos neperka?”
„Nes pamiršo. Ir niekas neprimena,” – atsakė Danutė.
Mėsa, kuri tinka net išrankiausiems
Danutė pabrėžė vieną svarbų dalyką.
„Jei tavo vaikai nevalgo žuvies – duok plekšnę. Švelnus skonis, jokio aštraus kvapo, ir nereikia bijoti kaulų.”
„Tikrai taip paprasta?”
„Tikrai. Mėsa tvirta, bet trapi. Kepant ar verdant – švariai atsiskiria nuo kaulų. Jokio kankinimosi prie stalo.”
„O suaugusiems?”
„Subtilus, šiek tiek saldokas skonis. Patinka tiems, kurie nemėgsta ryškių žuvies aromatų.”
Mama vėliau paragavo ir pasakė: „Kodėl aš visą laiką pirkau tą brangią lašišą? Tai – geriau.”
Maistinė vertė, kuri nenusileidžia
Danutė parodė, ką plekšnė turi viduje.
„Šimtas gramų – apie aštuoniasdešimt penkias–devyniasdešimt kalorijų. Tik du gramai riebalų. Aukštos kokybės baltymai.”
„O omega-3?”
„Turi. Mažiau nei lašiša, bet pakankamai. Plius B grupės vitaminai, selenas, jodas, fosforas.”
„Tai širdžiai gerai?”
„Širdžiai, smegenims, kaulams. Ir kainuoja perpus pigiau nei lašiša.”
Draugė neseniai klausė, kokią žuvį rinktis, jei svarbu ir kaina, ir nauda. Atsakiau – plekšnė. Ji tik patraukė pečiais: „Niekada nebandžiau.” Po savaitės parašė: „Kodėl niekas anksčiau nepasakė?”
Kaip paruošti per dešimt minučių
Danutė pasidalijo paprasčiausiais būdais.
„Greičiausias – kepti keptuvėje su džiūvėsėliais. Penkios minutės iš vienos pusės, trys iš kitos.”
„O jei noriu sveikiau?”
„Garinimas. Išlaiko drėgmę ir visas maistines medžiagas. Arba kepimas orkaitėje su citrina ir krapais.”
„Dar paprasčiau?”
„Troškinimas daržovių sultinyje. Užpili, uždengi, penkios minutės – ir vakarienė paruošta.”
Vyras pirmą kartą paragavo mano keptą plekšnę ir paklausė: „Kiek tai kainavo?”
„Perpus mažiau nei lašiša,” – atsakiau.
„Ir skaniau,” – pridūrė jis.
Ką pakeičiau savo pirkinių sąraše
Dabar lašišą perku kartą per mėnesį – kai noriu kažko šventinio. O plekšnė – kas savaitę.
Per metus sutaupau apie pusantro šimto eurų. Ir vaikai valgo be priekaištų – nes nėra kaulų ir nėra to „žuviško” kvapo.
Kartais geriausia – grįžti prie to, ką mūsų seneliai jau žinojo.
