Prieš dešimtmečius niekas nebūtų patikėjęs, kad paprasta piktžolė, auganti Lietuvos pakelėse, gali tapti mokslininkų dėmesio centru kovojant su vėžiu. Tačiau būtent taip nutiko su pelūnu – augalu, kurį daugelis žino tik kaip absento ingredientą ar liaudies vaistą nuo parazitų.
Viskas prasidėjo nuo maliarijos. O baigėsi – Nobelio premija ir netikėtu atradimu, kuris privertė mokslininkus pažvelgti į šį augalą visiškai kitomis akimis.
Nobelio premija, pakeitusi žaidimo taisykles
2015 metais kinų mokslininkė Tu Youyou gavo Nobelio premiją už artemisinino – pelūno junginio – atradimą. Ši medžiaga tapo revoliucija maliarijos gydyme, išgelbėjusi milijonus gyvybių Afrikoje ir Azijoje.
Tačiau tyrinėdami, kaip artemisininas naikina maliarijos parazitus, mokslininkai pastebėjo kažką netikėto. Junginys veikė per geležies priklausomą mechanizmą – jis reaguodavo su geležimi ląstelės viduje ir sukurdavo laisvuosius radikalus, kurie sunaikindavo parazitą.
Ir čia prasidėjo įdomiausia dalis. Vėžinės ląstelės, kaip paaiškėjo, taip pat kaupia neįprastai daug geležies – jos to reikia sparčiam dalijimuisi. Ar galėtų artemisininas veikti ir jas?
Laboratoriniai tyrimai parodė netikėtus rezultatus
Atsakymas, bent jau laboratorijoje, buvo teigiamas. Ikiklinikiniai tyrimai – atliekami su ląstelių kultūromis ir laboratoriniais gyvūnais – parodė, kad artemisininas ir jo dariniai gali slopinti įvairių tipų vėžinių ląstelių augimą.
Tyrimuose stebėtas poveikis krūties, plaučių, prostatos, kasos ir kai kurių kitų tipų navikų ląstelėms. Mokslininkai fiksavo proliferacijos slopinimą, sumažėjusį invazyvumą ir vėžinių ląstelių mirties indukciją.
Mechanizmas atrodo elegantiškai paprastas: kadangi vėžinės ląstelės kaupia daugiau geležies nei sveikos, artemisininas jose sukuria stipresnę reakciją. Sveikos ląstelės, turinčios mažiau geležies, lieka santykinai nepaveiktos.
Svarbi išlyga: tai dar ne vaistas
Čia būtina sustoti ir pasakyti tai, ko dažnai nepasakoma sensacingose antraštėse. Visi šie tyrimai yra ikiklinikiniai – atlikti laboratorijoje, ne su pacientais. Tai reiškia, kad:
Pirma, kas veikia mėgintuvėlyje ar pelėje, nebūtinai veiks žmogaus organizme. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai perspektyvūs laboratoriniai rezultatai nepasitvirtino klinikiniuose tyrimuose.
Antra, nėra nustatytų saugių dozių, vartojimo trukmės ar galimų sąveikų su kitais vaistais. Pelūnas didelėmis dozėmis gali būti toksiškas.
Trečia, ir svarbiausia – tai nėra patvirtintas vėžio gydymas. Joks medicininis autoritetas pasaulyje šiuo metu nerekomenduoja artemisinino vėžiui gydyti.
Kodėl tai vis tiek svarbu
Nepaisant visų išlygų, šie tyrimai nėra bereikšmiai. Mokslas juda į priekį žingsneliais, ir ikiklinikiniai tyrimai yra būtinas pirmasis žingsnis.
Kelios mokslininkų grupės jau pradėjo ankstyvos fazės klinikinius tyrimus, siekdamos išsiaiškinti, ar artemisinino dariniai gali būti saugiai vartojami kartu su standartine chemoterapija. Rezultatų teks palaukti.
Tuo tarpu pelūnas išlieka tuo, kuo buvo šimtmečius – liaudies medicinos augalu, naudojamu virškinimui gerinti ir parazitams šalinti. Tai, kad jis gali turėti ir kitų savybių, yra įdomi mokslinė hipotezė, bet kol kas – tik hipotezė.
Ką daryti, jei susidomėjote
Jei jūs ar jūsų artimasis sergate vėžiu, nepameskite galvos dėl sensacingų antraščių. Šiuolaikinė onkologija turi įrodytus gydymo metodus – chemoterapiją, radioterapiją, imunoterapiją, chirurgiją – kurie realiai gelbsti gyvybes.
Eksperimentuoti su nepatvirtintais preparatais vietoj įrodyto gydymo yra rizikinga. Jei domina papildomos galimybės, aptarkite jas su savo onkologu – jis žinos apie vykstančius klinikinius tyrimus ir galės patarti.
O pelūnas? Jis ir toliau augs Lietuvos pakelėse, laukdamas, kol mokslas galutinai atsakys į klausimą, ar jame slypi kažkas daugiau nei sena liaudies išmintis.
