Pelėsis vonioje buvo mano amžinas priešas. Valiau, šveičiau, pirkau priemones. Praėjus savaitei – vėl juodos dėmės siūlėse. Vėl tas pats.
Kol meistras Darius, atvykęs taisyti čiaupo, pažiūrėjo į lubas ir paklausė: „O tu po dušo duris uždarai?”
„Na, taip. Kad garai neišeitų į butą.”
Jis linktelėjo: „Štai kodėl pelėsis grįžta. Tu pati jam sukuri rojų.”
Kodėl uždarytos durys – blogiausia, ką gali padaryti
Darius paaiškino paprastai. Po dušo vonios kambaryje – šilta, drėgna, pilna garų. Jei duris uždarytos – visa ta drėgmė lieka viduje. Kondensatas nusėda ant sienų, plytelių, siūlių. Ir ten pasilieka.
„Pelėsiui reikia trijų dalykų,” – pasakė jis. „Šilumos, drėgmės ir užsistovėjusio oro. Uždaryta vonia po dušo – idealios sąlygos. Kaip šiltnamis grybeliams.”
Aš visą gyvenimą galvojau, kad duris reikia uždaryti – kad garai neišeitų į miegamąjį, nepakiltų drėgmė bute. Pasirodo – atvirkščiai. Geriau garai išsisklaido po butą ir išdžiūsta, nei susikaupia vienoje vietoje.
Keturios vietos, kur pelėsis įsikuria pirmiausiai
Meistras parodė, kur pelėsis mėgsta augti.
Pirma – siūlės tarp plytelių. Jos poringos, sulaiko drėgmę, sunkiai džiūsta. Juodos dėmės čia – pirmas ženklas.
Antra – dušo užuolaida. Ypač klostės ir apačia. Ten vanduo kaupiasi ir niekur nedingsta.
Trečia – rankšluosčiai. Jei sukabinti susukti ar sulenkti – viduje lieka drėgna, šilta. Idealios sąlygos.
Ketvirta – silikonas aplink vonią. Tas baltas ar skaidrus sandariklis. Jei pamatai rožines ar juodas dėmes – pelėsis jau ten.
„Visos šios vietos turi vieną bendrą problemą,” – pasakė Darius. „Oro nėra. Drėgmė pasilieka.”
Ką daryti iškart po dušo
Meistras davė paprastą planą – trisdešimt sekundžių po kiekvieno dušo.
Pirma – atidaryk duris. Bent praverk, jei negali plačiai. Garai turi kur išeiti.
Antra – išskleisk dušo užuolaidą. Nepalik jos suskliautos – ištieski, kad klostės išdžiūtų. Tai svarbiausia.
Trečia – įjunk ventiliatorių arba atidaryk langą. Jei turi abu – dar geriau. Oro cirkuliacija – pelėsio priešas.
„Ir rankšluostį pakabink išskleistą,” – pridūrė jis. „Ne susuktą ant kablio. Turi džiūti iš visų pusių.”
Jei negali palikti durų atidarytų
Paklausiau, ką daryti, jei durys turi būti uždarytos – privatumas, vaikai, išplanavimas.
„Tada ventiliatorius būtinas,” – pasakė Darius. „Įjunk jį dušo metu ir palik veikti dar penkiolika–dvidešimt minučių po. Jis ištrauks drėgną orą.”
Jei ventiliatoriaus nėra – bent langas. Ir jei įmanoma – bent plyšelis po durimis, kad oras galėtų cirkuliuoti.
„Tikslas tas pats,” – pasakė jis. „Drėgmė turi kažkur išeiti. Jei neišeina – pelėsis ateina.”
Rezultatas: pirmas mėnuo be pelėsio
Pradėjau daryti viską, ką Darius pasakė. Durys pravertos, užuolaida išskleista, ventiliatorius veikia.
Pirma savaitė – nieko naujo. Antra – irgi. Trečia – pradėjau pamiršti, kaip atrodo tos juodos dėmės.
Po mėnesio – siūlės švarios. Užuolaida be dėmių. Rankšluosčiai kvepia šviežiai, ne pelėsiu.
Meistras Darius buvo teisus: problema nebuvo pelėsis. Problema buvau aš – ir mano įprotis užrakinti drėgmę viduje. Trisdešimt sekundžių po dušo – ir pelėsis nebeturi šansų.
