Šešta ryto. Šeštadienis. Dar nespėjai atidaryti akių — o kažkas jau užvedė vejapjovę taip, lyg nuo to priklausytų tautos likimas. Per langą rūksta pilkas dūmas iš kaimyno kiemo. Ir kažkur antrame sklype kažkas jau juokiasi taip garsiai, kad paukščiai nutilo.
Pirmasis tipas: degintojais
Šis kaimynas tvarką supranta labai paprastai — jei kas nors guli ant žemės, tai turi degti. Lapai. Šakos. Senos lentos. Kartais — kažkas, kas suspaudus pakvimpa plastiku, bet niekas neklausia.
Dūmai kyla storu stulpu ir lėtai slenka per tvorą tiesiai į tavo kiemą. Skalbiniai ant virvės per dešimt minučių pradeda kvepėti taip, lyg būtum ką tik grįžęs iš laužavietės. Užuolaidos sugeria aromatą dienoms. O jei vėjas pasuka — rūkomas visas kvartalas, ir niekas tiksliai nežino, iš kurio sklypo atėjo debesis.
„Tai ką, man lapus krūvoje laikyti?” — paklausė kartą vienas toks degintojais. Ir jis buvo nuoširdžiai nustebęs, kad kažkas dėl to pyksta. Komposto idėja jam atrodė kaip keista prabanga.
Antrasis tipas: aušros karys
Šitas žmogus turi tvarkaraštį. Ir tas tvarkaraštis prasideda tada, kai visi kiti dar miega.
Šešta valanda — vejapjovė. Šešta penkiolika — krūmapjovė. Šešta trisdešimt — pjūklas. Iki septynių visa programa atlikta, ir kaimynas stovi patenkintas su kavos puodeliu rankoje, žiūrėdamas į savo tobulai nušienautą veją. O visa gatvė jau nemiega — ir ne savo noru.
Jei pabandysi užsiminti, kad gal galima pradėti nors aštuntą — išgirsi atsakymą: „Aš anksčiau keliuosi, tai anksčiau ir baigiu.” Logika nepriekaištinga. Miegas — ne.
„Jis mano, kad daro paslaugą — nes po pietų jau ramu,” — pasakė viena kaimynė, stovėdama prie tvoros su kavos puodeliu ir tamsiais ratilais po akimis.
Trečiasis tipas: diplomatas
Trečias kaimynas yra ypatinga rūšis. Jis nedegina lapų. Jis nešienauja auštant. Bet jis geria su abiem.
Jo sklypo terasa yra neutrali zona, kurioje degintojais ir aušros karys susitinka prie stalo su spirgučiais ir buteliu. Pirmasis kelia tostą už tvarką, antrasis — už darbo pradžią. Trečiasis šypsosi ir pila visiems po lygiai.
Jis niekada nesiginčija. Niekada nekritikuoja. Bet kažkaip visada žino, kas vyksta visuose sklypuose, kas ką statosi, kas su kuo susipyko ir kiek kainavo kaimyno nauja tvorą.
Iki dešimtos ryto visa gatvė žino, kas vyksta trečiame sklype, nes balsai kyla kartu su dūmais ir vejapjovės aidu.
Kaip su tuo gyventi
Tiesa ta, kad sodybos kaimynas niekada visiškai nutildomas. Tai nėra butas su taisyklėmis — tai atvira erdvė su žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo teoriją apie tai, kas yra normalu.
Geriausiai veikia paprastas pokalbis — ne pretenzija, o prašymas. Bendros tylos valandos, dėl kurių susitarta prie to paties trečiojo kaimyno stalo, dažnai išsprendžia daugiau nei bet koks oficialus skundas.
O jei niekas nepadeda — lieka filosofija.
„Žinai,” — pasakė vienas senas sodininkas, sėdėdamas savo terasoje su ausų kištukais kišenėje, — „per trisdešimt metų čia supratau vieną dalyką: sodyboje ramybė yra ne teisė, o derybų rezultatas.”
