Prieš kelerius metus nusprendžiau sutvarkyti savo lysvės. Nuvažiavau į statybinių medžiagų parduotuvę, nusipirkau kelis maišus dekoratyvinės žievės ir išbarstiau storą sluoksnį. Atrodė puikiai – tvarkinga, švaru, profesionalu. Buvau patenkintas.
Po metų entuziazmą pakeitė nusivylimas. Lysvės atrodė kitaip nei įsivaizdavau, piktžolės lindo pro žievę lyg jos ten nebūtų, o naujai pasodinti augalai augo kažkaip vangiai. Pinigai išleisti, darbas padarytas, o rezultatas – ne toks, kokio tikėjausi.
Dabar, po kelių sezonų bandymų ir klaidų, suprantu, kur suklysta. Ir noriu pasidalinti šia patirtimi, kad jūs nekartotumėte mano klaidos. Štai trys priežastys, kodėl žievės mulčias nėra toks geras sprendimas, kaip atrodo iš pradžių.
Grožis, kuris greitai praeina
Pirmoji problema – išvaizda. Taip, žievė atrodo puikiai… pirmas kelias savaites. Sodri ruda ar rausva spalva džiugina akį, lysvė atrodo kaip iš žurnalo.
Bet po vieno sezono ta pati žievė tampa pilkšva, išblukusi, tarsi sena ir apleista. Gabalėliai suskyla, suspaudžiami, atsiranda nelygumų. Vietoj tvarkingos lysvės – pavargęs, nykus vaizdas.
Norint išlaikyti tą pradinį grožį, žievę reikia reguliariai atnaujinti – grėbti, papildyti nauju sluoksniu. Tai reiškia papildomas išlaidas ir darbą kiekvieną sezoną. O juk mulčio esmė turėtų būti darbo sumažinimas, ne padidinimas.
Piktžolės vis tiek auga
Antroji problema – piktžolės. Daugelis renkasi mulčią būtent tam, kad nereikėtų nuolat ravėti. Žievė čia nuvilia labiausiai.
Net storas sluoksnis nesustabdo atkaklių piktžolių. Jos prasiskverbia pro žievę, tarsi jos ten nebūtų. Ypač tos, kurios plinta šakniastiebiais – varputis, kiaulpienės, viksvuolės.
Norint tikrai užblokuoti piktžoles, po žieve reikia kloti specialų kraštovaizdžio audinį. Bet tai – papildomos išlaidos ir darbas. Be to, toks audinys apsunkina ateities sodinimą ir trukdo dirvos „kvėpavimui”.
Gaunasi paradoksas: nusiperki mulčią, kad sutaupytum laiko, o galiausiai dirbi dar daugiau nei be jo.
Šalta dirva – lėtas augimas
Trečioji problema – temperatūra. Žievė yra puikus izoliatorius. Ir tai ne visada gerai.
Pavasarį, kai saulė pradeda šildyti žemę, storas žievės sluoksnis neleidžia šilumai pasiekti dirvos. Dirva po žieve lieka šalta daug ilgiau nei atviros lysvės.
O šalta dirva reiškia lėtą augimą. Daigai stovi vietoje, žydėjimas atidedamas, naujai pasodinti medžiai vėliau išskleidžia lapus. Šaknys dirba vangiai, blogiau įsisavina maistines medžiagas ir vandenį.
Jauniems augalams tai ypač žalinga. Jie ir taip turi įsitvirtinti naujoje vietoje, o šalta dirva tik apsunkina šį procesą. Kai kurie gali net nudžiūti, nespėję sustiprėti.
Kokios alternatyvos geresnės
Po šių pamokų perėjau prie kitų mulčiavimo būdų. Kompostas – puikus pasirinkimas. Jis ne tik dengia dirvą, bet ir ją maitina. Ir atrodo natūraliai visą sezoną.
Šiaudai – pigūs ir lengvai prieinami. Jie greičiau praleidžia šilumą, o per sezoną suyra ir praturtina dirvą.
Nupjauta žolė – visiškai nemokama, jei turite veją. Plonu sluoksniu ji puikiai laiko drėgmę ir greitai virsta trąša.
Lapai rudenį – dar viena nemokama alternatyva. Susmulkinti jie nesisklaido nuo vėjo ir per žiemą suyra į puikų humusą.
Visos šios medžiagos turi vieną bendrą privalumą – jos ne tik dengia, bet ir gerina dirvą. Žievė to nedaro. Ji tiesiog guli ant paviršiaus, kol sutrūnija – o tai trunka metus.
Taigi, jei dar tik planuojate mulčiuoti lysves – pagalvokite du kartus prieš rinkdamiesi žievę. Gal yra geresnių variantų, kurie sutaupys ir pinigų, ir darbo, ir nervų.
