Vasaros pradžioje — pilka tinklinė tvora, į kurią nesinori nė žiūrėti. Vasaros pabaigoje — gyva, žydinti siena, pro kurią nesimato nei seno sandėliuko, nei surūdijusio tinklo. Tas pats kampas. Tik vienas pasodintas augalas.
„Ką ten viena sėkla pakeis?” — abejojau ir aš. Kol savo akimis pamačiau, kaip per kelias savaites tvora dingsta po lapais ir žiedais. Kalbame apie vijoklius — augalus, kurie per vieną sezoną „užlipa” ant tvoros ir paverčia ją žydinčia uždanga. Ir geriausia žinia: patiems paprasčiausiems iš jų beveik nereikia priežiūros.
Kodėl vijoklis nugali gyvatvorę
Gyvatvorei reikia metų. Vijokliui — vienos vasaros.
Vijoklio stiebai apsiveja aplink atramą ir tolygiai paskleidžia lapiją, sukurdami tankią vertikalią sieną. Jis užima mažai vietos prie žemės, bet uždengia didelį plotą aukštyje — būtent to reikia nuobodžiai tvorai, treliažui ar arkai.
Tokia žalia siena ne tik graži. Ji meta lengvą pavėsį, prilaiko vėją ir paslepia tai, ko nenori rodyti — sandėliuką, komposto dėžę, techniką.
Lengviausias pasirinkimas Lietuvos sodui
Egzotiškų vijoklių nuotraukos internete gražios, bet ne visus lengva gauti ar išauginti mūsų klimate. Todėl pradedantiesiems verčiau rinktis tai, kas auga be vargo.
Patikimiausias, plačiausiai parduodamas variantas — sukučiai (dažnai vadinami „rytmetėmis”). Jie sėjami tiesiai į žemę, greitai kyla ir žydi dideliais piltuvėlio formos žiedais nuo vasaros vidurio iki pat šalnų. Dar paprastesnė — puošnioji pupelė raudonais žiedais: pasėji, pririši prie tvoros, ir ji pati padaro visa kita.
„Pradedančiam nėra ko galvoti — sėk sukučius arba pupelę, nesuklysi”, — patarė pardavėja sodo centre.
Kas ieško kažko neįprasto, gali paieškoti rodohitono — vijoklio kabančiais varpelio formos žiedais. Tik Lietuvoje jis auginamas kaip vienmetis ir parduodamas rečiau, tad daigus dažniausiai tenka išsiauginti iš sėklų patiems.
Kaip pasodinti, kad prigytų
Vieta lemia beveik viską. Rinkis saulėtą kampą — vijokliai mėgsta šviesą ir joje žydi gausiausiai.
Dirva turi būti derlinga ir puri, bet svarbiausia — kad vanduo nestovėtų. Permirkusios šaknys — dažniausia žūties priežastis. Pradžioje jaunam augalui padeda švelni atrama: virvutė ar tinklelis, už kurio jis galėtų nusitverti.
Sėti geriausia tada, kai žemė jau šilta ir šalnų nebegresia.
Priežiūra, kuri telpa į kelias minutes
Toliau viskas paprasta. Karštomis dienomis — palaistyti, kad dirva neišdžiūtų visiškai.
Kartą per porą savaičių galima duoti truputį subalansuotų trąšų — tada žiedų būna daugiau ir jie žydi ilgiau. Daugiau iš esmės nieko ir nereikia: vijoklis pats susiranda kelią aukštyn.
Rudenį vienmečiai nudžiūsta, senus stiebus nuimi — ir tvora vėl laukia kito sezono.
„Kada spėjai užauginti tokią sieną?” — nustebo vyras, kai kampas jau žaliavo iki viršaus. O paslaptis kainavo vieną sėklų pakelį — ir kelias minutes per savaitę.
