Paimkite žirkles. Nueikite prie krūmo. Ir prieš nukirpdami pirmą nužydėjusią kepurę — pažiūrėkite, kur augo šiemetiniai žiedai.
Ant šių metų ūglio ar ant pernykščio? Nuo šito vieno atsakymo priklauso, ar kitąmet apskritai turėsite žiedų.
Triukas, kuris veikia. Ir kartais žudo
„2–3 lapų“ taisyklė tikrai gera. Nužydėjusį žiedyną nukerpate kiek aukščiau stiprios lapų poros, dviem trim lapais žemiau viršūnės, ir krūmas nustoja švaistyti jėgas sėkloms.
Man šitas judesys per kelis sezonus davė beveik dviejų metrų augalą, laikantį formą. Kiekvieną stiebą reikia apžiūrėti atskirai, o žirklės privalo būti aštrios ir švarios — suspaustas, o ne perpjautas ūglis yra atviros durys ligoms.
Bet aš turiu šluotelinę hortenziją. Ir čia slypi visa istorija.
Kodėl kaimynei tas pats triukas atėmė žydėjimą
Šluotelinė ir medvarpė hortenzijos žiedus krauna ant šių metų prieaugio. Nukerpi rudenį — pavasarį jos išaugina naują ūglį ir ant jo pražysta. Todėl joms genėjimas tik į naudą.
Didžialapė — ta apvaliomis rausvomis ar mėlynomis kepurėmis — dirba priešingai. Ji kitų metų žiedpumpurus užsiaugina dar šiemet, ant pernykščių ūglių, ir jie visą žiemą laukia savo eilės. Nukerpate rudenį — nukerpate kitų metų žiedus. Krūmas bus žalias, sveikas, vešlus ir visiškai tuščias.
Taisyklė paprasta: šluotelinę ir medvarpę genėkite drąsiai. Didžialapei nuimkite tik pačią sausą kepurę, be lapų, arba nelieskite jos išvis iki pavasario.
Atpažinti nesunku. Šluotelinės žiedynas smailus, kūgiškas. Medvarpės — apvalus, baltas, ant plonų linkstančių stiebų. Didžialapės — apvalus ir spalvotas, o lapai stori, blizgūs, tarsi vaškiniai. Jei krūmas realiai užaugo iki dviejų metrų, beveik neabejotinai turite šluotelinę.
Kas daroma po žirklių
Trąšos — tik kalis ir fosforas.
Azoto rudenį neduokite jokio. Jis privers krūmą auginti minkštus, vandeningus ūglius, kurie tiesiog nesuspės sumedėti ir nušals pirmą rimtą naktį. Kalis daro atvirkščiai: brandina audinius ir kelia atsparumą šalčiui.
Laistymą vasaros pabaigoje mažinkite palaipsniui, ne staiga. Vandens vis dar reikia, bet jau mažiau — ūgliai turi sumedėti. Pilkite prie pat šaknų ir ne ant lapų: šlapias lapas vėsų vakarą yra grybelio kvietimas.
Tada mulčias: penkių–dešimties centimetrų sluoksnis komposto, durpių ar spyglių, paskleistas ratu, bet paliekant kelis centimetrus laisvos vietos aplink pačius stiebus. Priglausite prie stiebo — gausite puvinį vietoj apsaugos.
Ir dar vienas dalykas, kurio kataloguose nerasite: hortenzija yra nuodinga katėms ir šunims. Ne mirtinai, bet apgraužtas lapas baigiasi vėmimu ir viduriavimu. Jei kieme laksto šuo, o jūs kaip tik prigenėjote krūmą — nupjautas šakas surinkite, o ne palikite gulėti ant žolės.
Šluotelinei šalnos nebaisios ir jokios dangos jai nereikia. Didžialapę teks užkloti — agroplėve, eglišakėmis ar sausais lapais.
Aš tą pirmą rudenį genėjau visus krūmus vienodai, nes taip parašė internetas. Vienas atsidėkojo dviejų metrų augimu. Kitas dvejus metus stovėjo tylus ir žalias, o aš pyliau trąšas ir galvojau, kad kalta žemė. Kaltas buvau aš su žirklėmis rankose ir vienu neužduotu klausimu.
