„Tu turi Pelenės kompleksą.” Aurelija, klinikinė psichologė, tą frazę pasakė draugei per kavą. Draugė sustingo. Paskui — palengvėjimas. Paskui — nerimas. Viskas vienu metu.
„Ji nežinojo, ar džiaugtis, kad pagaliau turi pavadinimą tam, ką jaučia, ar bijoti, ką tas pavadinimas reiškia,” prisipažino Aurelija.
Kas iš tikrųjų yra Pelenės kompleksas
Tai ne metafora. Tai psichologinis modelis, kai moteris nesąmoningai perduoda savo gerovės atsakomybę kitam žmogui. Partneriui. Tėvams. Viršininkui. Bet kam, kas „išspręs” problemą vietoj jos.
Šaknys — socializacijoje. Pasakos, kurios apdovanoja pasyvumą. Šeimos modeliai, kuriuose tėvai rodo paklusnumą. Pagyrimai už tai, kad esi „malonus” ir „nekeliantis problemų”.
„Per dvidešimt metų tai tampa instinktu,” paaiškino Aurelija. „Moteris net nesuvokia, kad laukia. Ji galvoja — tiesiog dar ne laikas. Dar ne ta galimybė. Dar ne tas momentas.”
Aštuoni ženklai, kuriuos verta atpažinti
Pirmas — svarbūs sprendimai nuolat atidėliojami. Antras — finansinius klausimus sprendžia partneris. Trečias — paaukštinimo siekti nedrįstama, nors kompetencija pakankama.
Ketvirtas — liekama santykiuose, kurie nekelia džiaugsmo, tikintis, kad „pasikeis savaime”. Penktas — poreikių reiškimas sukelia kaltę. Šeštas — savivertė priklauso nuo išorinio patvirtinimo.
Septintas — lyderystės vaidmenų vengimas. Aštuntas — nuolatinis jausmas, kad „kažkas turėtų padėti”, nors konkrečiai neaišku kas ir kaip.
„Jeigu atpažinote tris ar daugiau — verta pagalvoti giliau,” pasakė Aurelija. „Ne dėl diagnozės. Dėl suvokimo.”
Kaip pasakos tampa scenarijumi
Pelenė laukia. Princas ateina. Viskas išsisprendžia. Ši struktūra nėra nekalta. Ji moko, kad pasyvus dorovingumas bus apdovanotas. Kad veikti pačiai — nereikia. Kad rizikuoti — pavojinga.
Aurelija sako, kad tai ne piktybinis procesas. Tėvai nemoko to tyčia. Kultūra nemoko to sąmoningai. Bet rezultatas tas pats — autonomija susiaurėja. Pasirinkimai sumažėja. Ir kuo ilgiau laukiama — tuo sunkiau pradėti veikti.
Vienas žingsnis, nuo kurio pradėti
Aurelija savo klientėms siūlo vieną pratimą. Kiekvieną savaitę priimti bent vieną sprendimą, kurio anksčiau būtų palikusi kitam. Nesvarbu kokį — finansinį, profesinį, buitinį. Svarbu, kad jis būtų jos.
„Klausimas ne „kas mane išgelbės”,” pasakė Aurelija. „Klausimas — ką aš pati nusprendžiau šią savaitę?”
Ar atpažįstate šį modelį savyje — ar žmoguje šalia?
