Stovėjau prie šaldytuvo parduotuvėje ir žiūrėjau į dešrų lentynas. Dešimtys rūšių, visos atrodo panašiai, visos žada kokybę. Kaip pasirinkti?
Už nugaros išgirdau balsą: „Žiūrėk į spalvą, ne į kainą.”
Atsigręžiau. Vyras maždaug šešiasdešimties, mėsininko prijuostė, šypsena. Pasirodo, Antanas – trisdešimt metų mėsos pramonėje, dabar dirba konsultantu.
„Aš pats perku čia, – pasakė jis. – Ir žinau, į ką žiūrėti. Jei turi minutę – parodysiu.”
Turėjau daugiau nei minutę.
Pirmas žingsnis: etiketė prieš išvaizdą
Antanas paėmė dvi dešras – vieną pigesnę, kitą brangesnę. „Pirma visada skaityk ingredientus. Ne prekės ženklą, ne kainą – ingredientus.”
Geras produktas turi trumpą sąrašą: mėsa pirmoje vietoje, vanduo, kiaušiniai arba kiaušinių milteliai, druska, natūralūs prieskoniai.
„Jei matai dešimt eilučių nesuprantamų pavadinimų – dėk atgal, – patarė jis. – Krakmolas, sojos baltymai, maltodekstrinas – tai užpildai. Jie sumažina gamintojo kaštus, bet tu gauni mažiau mėsos.”
Pažiūrėjau į pigesnę dešrą. Ingredientų sąrašas – dvi pastraipos smulkiu šriftu.
Brangesnė – šešios eilutės.
Antras žingsnis: spalva pasako daugiau nei manai
„Dabar žiūrėk į spalvą, – tęsė Antanas. – Natūrali dešra yra šiek tiek rausva, gal pilkšvai rožinė. Ne ryškiai raudona.”
Ryškiai raudona spalva reiškia dirbtinus dažiklius arba per daug nitritinės druskos. Ji naudojama konservavimui ir spalvai, bet per didelis kiekis kelia sveikatos klausimų.
„Pilkšva spalva – irgi blogai, – pridūrė jis. – Tai reiškia, kad produktas jau sensta arba buvo prastai pagamintas.”
Idealas – kažkur per vidurį. Natūrali, nepernelyg ryški.
Antanas parodė į vieną dešrą lentynoje: „Štai ši. Matai, kaip atrodo? Ne per raudona, ne per pilka. Toks natūralus atspalvis.”
Trečias žingsnis: riebalų spalva išduoda kokybę
„Dabar žiūrėk į riebalus, – pasakė Antanas, parodydamas į dešros pjūvį per pakuotės langą. – Geros dešros riebalai yra balti. Švariai balti.”
Geltonas riebalas reiškia oksidaciją – produktas buvo laikomas per ilgai arba netinkamomis sąlygomis. Arba mėsa buvo prastesnės kokybės.
„Kai perki, visada pažiūrėk, ar matai riebalų, – patarė jis. – Ir jei jie geltoni – neimk.”
Tai buvo patarimas, kurio niekada nebuvau girdėjęs. Visada žiūrėdavau į datą, į kainą. Į riebalų spalvą – niekada.
Ketvirtas žingsnis: tekstūra viduje
Antanas paprašė pardavėjos supjaustyti vieną dešrą. Ji sutiko – matyt, pažįstami.
„Žiūrėk, – parodė jis į pjūvį. – Gera dešra yra vienalytė. Vienoda spalva, vienoda struktūra per visą gabalą. Jokių tuštumų, jokių oro burbuliukų.”
Jei matai ertmes arba nelygų pasiskirstymą – tai reiškia per daug užpildų. Krakmolas ir sojos baltymai nesusiliedžia su mėsa taip gerai kaip tikri ingredientai.
„Grūdėta išvaizda – irgi blogas ženklas, – pridūrė Antanas. – Tai reiškia, kad mėsa buvo prastai sumalta arba sumaišyta.”
Greitas testas prie kasos
Antanas sugalvojo paprastą sistemą, kurią dabar naudoju kiekvieną kartą:
Pirma – ingredientai. Mažiau nei šeši atpažįstami komponentai, mėsa pirmoje vietoje.
Antra – spalva. Natūrali rausva, ne ryškiai raudona, ne pilka.
Trečia – riebalai. Balti, ne geltoni.
„Jei visi trys taškai gerai – imk, – pasakė Antanas. – Jei bent vienas blogai – geriau ieškok kito.”
Parduotuvėje praleidau papildomą penkias minutes. Bet grįžau namo su dešromis, kurias dabar perku reguliariai. Ir kai žmona paragavo, paklausė: „Kur tu tokias radai?”
Papasakojau apie Antaną. Ji tik nusijuokė: „Tau reikėjo trisdešimt metų patirties mėsininko, kad išmoktum pirkti dešras.”
Gal ir reikėjo. Bet dabar žinau.
