Tą vakarą vėl pamačiau vieną bėgant per virtuvės grindis. Širdis nukrito. Per penkiolika metų išbandžiau viską – aerozolius, spąstus, gelius, net profesionalius nuodikus už šimtą eurų. Jie visada grįždavo. Kartais po savaitės, kartais po mėnesio, bet grįždavo. Tada užėjo teta, pamatė mano sutrikusį veidą ir vienintelį tarakoną ant sienos. „O lauro lapus jau bandei?” – paklausė ramiai.
Atsakymas, į kurį nesitikėjau
„Lauro lapus? Tuos, kuriuos dedu į sriubą?” – pažiūrėjau į ją kaip į pamišusią. Ji tik linktelėjo ir atsakė: „Mano namuose jų nėra jau dvidešimt metų. Ir nė vieno tarakono per tą laiką. Nė vieno. Pabandyk – jei po mėnesio vėl pamatysi bent vieną, atnešiu tau visą arsenalą chemijos iš savo sandėliuko.”
Kitą dieną nupirkau pakelį džiovintų lauro lapų už pusantro euro. Sudėjau po kelis lapus kiekviename kambario kampe – ypač virtuvėje ir vonioje. Ten, kur drėgna, kur šilta, kur jie mėgsta slėptis ir veistis.
Praėjo savaitė. Nieko. Nei vieno. Dvi savaitės. Vis dar nieko. Po mėnesio supratau – teta buvo teisi. Nė vieno tarakono, nė vieno požymio, kad jie čia kada nors buvo.
Kodėl tai veikia – ir kodėl niekas apie tai nekalba
Lauro lapuose yra eterinių aliejų – pineno, cineolio, kamparo. Šie junginiai tarakonams tiesiog nepakenčiami. Jie neužmuša vabzdžių, bet sukuria aplinką, kurioje tie tiesiog nenori būti.
Kvapas, kuris mums atrodo malonus ar neutralus, jiems yra tikras košmaras. Jų uoslės receptoriai tiesiog negali to toleruoti – kaip mums būtų kvėpuoti amoniako garais. Todėl jie pasirenka išeiti – ir nebesugrįžti, kol tas kvapas sklinda.
Chemijos pramonei tai neparanku. Lauro lapų pakelis kainuoja pusantro euro ir veikia kelis mėnesius. Profesionalus aerozolis – dvidešimt eurų ir baigiasi per savaitę. Nesunku suprasti, kodėl apie šį metodą negirdime reklamose.
Kaip sudėti, kad tikrai veiktų
Vien išmėtyti lapų po kampus nepakanka. Reikia sistemos ir nuoseklumo.
Virtuvėje – po spintelėmis, už šaldytuvo, prie šiukšliadėžės, prie kanalizacijos vamzdžių. Vonioje – po skalbykle, prie dušo, prie visų kanalizacijos angų. Miegamuosiuose – kampuose ir prie langų.
Kas tris mėnesius lapus reikia keisti, nes jų kvapas silpnėja ir nebeveikia taip efektyviai. Kai kurios šeimininkės dar verda lauro lapų nuovirą ir plauna juo grindis kartą per savaitę – taip sukuriama papildoma apsauginė barjera.
Stipriausias metodas – vatiniai diskeliai, suvilgyti lauro eteriniu aliejumi. Juos galima padėti ten, kur tarakonus matydavai dažniausiai. Kvapas koncentruotas ir išsilaiko gerokai ilgiau nei paprasti lapai.
Viena klaida, kuri sugadina viską
Svarbu nepamiršti – lauro lapai veikia tik kaip prevencija ir atbaidymas. Jei namuose jau yra didelė kolonija, vien lapai nepadės – tada reikia pirma pašalinti esamą populiaciją profesionaliomis priemonėmis ir tik po to kurti natūralią apsauginę barjerą.
Ir dar vienas dalykas: lapai turi būti džiovinti, ne švieži. Džiovinti turi stipresnį, koncentruotesnį kvapą ir ilgiau išlaiko savo atbaidančias savybes.
Po pusmečio susitikau tetą. „Na, kaip?” – paklausė šypsodamasi. „Šešis mėnesius nė vieno,” – atsakiau. Ji linktelėjo: „Mano mama man tą patį pasakė prieš keturiasdešimt metų. Kai kas tiesiog veikia – ir nereikia jokių sudėtingų paaiškinimų.”
