Močiutė Stasė buvo iš tų moterų, kurios žinodavo, ką daryti su kiekvienu negalavimu. Skausmai galvoje — kompresas su agurku. Slogos pradžia — česnako čvajaus. Tulžis užkietėjus — druskos kristalas po liežuviu prieš pusryčius.
Aš tą kristalą dėdavau dvidešimt metų. Močiutė mirė prieš dvylika. Aš metodą tęsiau iš pagarbos. Net galvojau, kad veikia — po valgio jaučiausi lengviau, mažiau diegliuko po dešine.
Pernai per metinę apžiūrą gydytojas Algirdas — vidaus ligų specialistas, dvidešimt aštuonis metus dirbantis Vilniaus klinikoje — pasižiūrėjo į mano analizes ir paklausė neatsitiktinai:
— Ar jūs ką nors darote su tulžimi rytais?
Pasakiau apie kristalą — jis padėjo pirštą ant stalo
Algirdas nesijuokė. Bet pasidarė labai rimtas.
— Nustokite. Šiandien.
Jis paaiškino, ką iš tikro daro tas kristalas. Druska po liežuviu sužadina seilėtekį ir per refleksą tulžies pūslės susitraukimą. Senųjų žmonių medicinoje tai vadinta „pažadinti miegančią tulžį”. Ir technikai veikti — ji veikia. Tulžis tikrai išteka.
Bet yra problema, kurios močiutė nežinojo.
— Jeigu tulžies pūslėje yra akmenukai, kurių jūs nematote, — sakė Algirdas, — staigus susitraukimas išstumia juos į latakus. Mažas akmuo užstringa. Per dvi paras — operacija. Per dieną — ūmus skausmas, kurio jūs neatpažinsite, kol bus vėlu.
Trys ženklai, kuriuos aš nepastebėjau
Algirdas paklausė, ar man kada nors po valgio paskaudžiavo dešinė pusė. Pasakiau, kad taip — bet nedaug, ir greitai praeina. Ar buvo karčioji burna ryte? Taip, dažniau nei mėnesį. Ar turiu pilkšvai geltoną liežuvio apnašą? Pasižiūrėjau veidrodyje. Tikrai turiu.
— Tai trys ženklai, kad tulžies tėkmė nėra ideali, — pasakė jis. — Bet tai signalas tirti, ne stimuliuoti.
Algirdas atsiuntė į ultragarsą. Akmenėliai pasirodė. Trys mažiukai. Per septynerius metus su druskos kristalu jie galėjo vieną dieną į išvis netinkamą laiką pradėti judėti.
Aš nustojau nuo kitos dienos.
Penki švelnūs būdai, kuriuos jis liepė
Vietoj kristalo Algirdas išvardijo kitus dalykus, kurie tulžies sistemai padeda be jėgos.
Pirmas — šiltas vanduo su citrina ryte, prieš pusryčius. Dvi šaukšteli sulčių į puodelį šilto vandens. Hepatocitams švelnu, refleksą sužadina, bet ne staigiai.
Antras — nuoseklus pusryčių laikas. Tulžies pūslė turi savo ritmą. Jei kasdien pusryčiai aštuntą valandą, ji pradeda susitraukti tuo pačiu metu. Jei laikas šokinėja — ritmas pasimeta.
Trečias — judėjimas ryte. Net dešimt minučių. Vidaus organų kraujotaka skatinama judant.
Ketvirtas — pakankamas vandens kiekis. Dvi tris stiklines per pirmą valandą po atsibudimo. Tulžis nėra vandens — bet jos klampumas priklauso nuo to, kiek hidratuotas organizmas.
Penktas — riebalų neišmesti iš pusryčių. Šaukštas sviesto, kiaušinis, riešutai. Tulžies pūslė susitraukia tik kai prie žarnyno ateina riebalai. Be jų ji „uždarosi” ir tūkmė sustoja.
Kaimynė pradarė tą patį
Sesuo, kuri šitą istoriją išgirdo, papasakojo Birutei iš pirmo aukšto. Birutė taip pat dėdavo druskos kristalą — savo motinos receptu. Birutei aštuoniasdešimt vieneri.
Po Algirdo patarimo Birutė nuėjo į ultragarsą. Jos tulžies pūslėje rastas vienas didelis akmuo, dvigubai didesnis už pūslės kakliuką. Algirdas pasakė tiesiai — jeigu tas kristalas būtų vieną dieną pajudinęs akmenį tinkamu kampu, Birutė būtų važiavusi į skubią operaciją.
Birutė dabar tris kartus per savaitę vaikšto po pusvalandį. Pusryčius valgo aštuntą. Vandenį geria ryte. Ir nustojo savo močiutės metodo.
Kas liko iš močiutės
Aš močiutės Stasės nepalikau. Ji man buvo viskas — ne tik gimininga moteris, bet ir vienintelė, kuri vaikystėje manęs neabejojo. Bet jos žinios apie kūną buvo iš laiko, kai ultragarso nebuvo ir akmenukus rasdavo tik tada, kai jau žmogus rėkdavo skausme.
Druskos po liežuviu nebėra. Yra šiltas vanduo su citrina ir dešimt minučių prie lango. Močiutė tai būtų supratus.
