Psichologai nustatė, kad tinkamai apdorotos neigiamos emocijos atlieka svarbiausias gydomąsias funkcijas. Tyrimai rodo, kad tokių jausmų kaip liūdesys, pyktis ir nerimas slopinimas iš tikrųjų juos sustiprina, o priėmimas sumažina jų poveikį. Šios emocijos padeda užmegzti gilesnius socialinius ryšius, motyvuoja teisingumo siekiantį elgesį ir teikia apsauginius signalus apie galimas grėsmes. Neurovaizdavimas patvirtina, kad emocinis vengimas intensyviau suaktyvina migdolinę smegenų dalį, o priėmimas – prefrontalinę žievę. Šis intuicijai prieštaraujantis požiūris į emocinę gerovę atskleidžia, kodėl diskomfortas dažnai užkerta kelią asmeniniam augimui.
Klaidinga kultūros samprata: Kaip mus išmokė vertinti neigiamas emocijas
Kaip šiuolaikinė visuomenė suformavo mūsų supratimą apie emocinę sveikatą? Mūsų kultūroje susiformavo dvilypis požiūris, kai teigiamos emocijos vertinamos kaip naudingos, o neigiamos emocijos atmetamos kaip žalingos. Nuo vaikystės daugelis išmoksta slopinti liūdesį, pyktį ir baimę, o ne konstruktyviai tvarkyti šiuos jausmus.
Šis klaidingas supratimas paplitęs savipagalbos literatūroje, darbo aplinkoje ir net terapiniuose metoduose, kuriuose pozityvumas pabrėžiamas labiau nei emocinis autentiškumas. „Pozityvaus mąstymo” judėjimas netyčia sukūrė stigmą tokioms natūralioms žmogaus reakcijoms, kaip sielvartas ir nerimas, todėl daugelis mano, kad šios emocijos yra asmeninė nesėkmė, o ne normalūs psichologiniai procesai, kurie, tinkamai į juos įsitraukus, gali padėti sveikti ir augti.
Emocijų apdorojimo mokslas: Kodėl slopinimas duoda atvirkštinį efektą?
Žmogaus smegenys, sukurtos apdoroti visą emocijų spektrą, reaguoja paradoksaliai, kai slopinami neigiami jausmai. Neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad emocijų slopinimas intensyviau suaktyvina amigdalą ir kartu sumažina prefrontalinės žievės aktyvumą – iš esmės sustiprina emocijas, kurių žmonės stengiasi išvengti.
Toks slopinimas sukelia psichologinį atoveiksmio efektą. Stenfordo universiteto mokslininko Jameso Grosso atlikti tyrimai rodo, kad neigiamų emocijų vengimas ilgainiui padidina jų intensyvumą ir dažnumą, kartu išeikvodamas kognityvinius išteklius, reikalingus problemoms spręsti ir santykiams palaikyti.
Paradoksalu, bet leidžiant apdoroti emocijas sumažėja fiziologiniai streso žymenys, įskaitant kortizolio kiekį ir uždegimines reakcijas, taip sukuriamas biologinis kelias, kuriuo emocinis priėmimas skatina gijimą.
Liūdesys – durys į gilesnį ryšį
Trys skirtingi keliai sieja liūdesį su tarpasmeniniu artumu, todėl atsiranda galimybė užmegzti gilesnius žmogiškuosius ryšius. Pirma, liūdesio metu parodytas pažeidžiamumas rodo autentiškumą ir kviečia kitus siūlyti paramą bei atsakyti savo sunkumais.
Antra, bendras sielvartas, nesvarbu, ar gedima dėl kolektyvinių netekčių, ar guodžiamasi dėl asmeninių nusivylimų, sukuria unikalius socialinius ryšius, kurie peržengia įprastus socialinius barjerus.
Trečia, liūdesys sulėtina kognityvinių procesų eigą, todėl skatina gilesnius apmąstymus ir prasmingesnį, o ne paviršutinišką bendravimą.
Tyrimai rodo, kad asmenys, kurie kartu išgyvena liūdesį, yra labiau patenkinti santykiais ir pasižymi didesniu emociniu intelektu. Ši intuicijai prieštaraujanti neigiamų emocijų funkcija paaiškina, kodėl daugelis terapinių metodų dabar apima kontroliuojamą liūdesio poveikį, o ne jo vengimą.
Kai pyktis tampa teisingumo ir ribų nustatymo jėga
Pyktis, kuris dažnai atmetamas kaip destruktyvus, atlieka dvi esmines psichologinės sveikatos ir socialinės pažangos funkcijas. Tyrimai rodo, kad tinkamai nukreiptas pyktis skatina žmones pasipriešinti neteisybei ir nustatyti būtinas santykių ribas.
Psichologai užfiksavo, kad kontroliuojamas pyktis suaktyvina požiūrio sistemą smegenyse ir skatina žmones imtis taisomųjų veiksmų, o ne vengti. Ši emocinė reakcija tampa gydanti, kai iš nesukoncentruoto pykčio virsta tikslinga gynyba. Socialinių judėjimų tyrimai nuolat rodo, kad kolektyvinis pyktis, nukreiptas į sisteminius pokyčius, skatina prasmingas reformas. Atitinkamo pykčio išreiškimas terapijos metu asmenims dažnai yra esminis žingsnis link savigynos po nesveiko prisitaikymo laikotarpių.
Apsauginė nerimo ir baimės funkcija
Apsauginė nerimo ir baimės funkcija
Daugelis žmonių neteisingai apibūdina nerimą ir baimę kaip grynai neigiamas emocijas, kurių reikia atsikratyti, tačiau šiuolaikinis neuromokslas atskleidžia, kad šios reakcijos yra sudėtingi apsauginiai mechanizmai, būtini žmogaus išgyvenimui.
Kai veikia idealiai, nerimas sukelia padidintą budrumą, kuris identifikuoja potencialias grėsmes prieš sąmoningą suvokimą, o baimė mobilizuoja fiziologinius išteklius atitinkamoms reakcijoms. Tyrimai rodo, kad pacientai, kurie tinkamai apdoroja šias emocijas, dažnai pasižymi geresniais grėsmės įvertinimo gebėjimais ir didesniu atsparumu po traumos.
Dabar psichologai pripažįsta, kad terapiniai metodai, pripažįstantys šių emocijų apsaugines funkcijas, o ne jas patologizuojantys, duoda geresnių rezultatų. Tikslas – ne panaikinti, o iš naujo sukalibruoti pernelyg aktyvias baimės reakcijas, taip išsaugant jų evoliucinę naudą ir sumažinant nereikalingas kančias.
Paslėptas sielvarto tikslas gydantis po netekties
Nors tradiciškai sielvartas laikomas tik skausminga emocine būsena, kurią reikia ištverti ar įveikti, iš tikrųjų jis yra sudėtingas psichologinis procesas, palengvinantis sveiką prisitaikymą po didelės netekties.
Tyrimai atskleidžia neurobiologinę sielvarto paskirtį: jis padeda pertvarkyti prisirišimo sistemas ir sukurti naujas prasmės sistemas. Šis procesas leidžia žmonėms integruoti netektį į savo gyvenimo pasakojimą, kartu išsaugant emocinius ryšius su tuo, kas buvo prarasta. Sveiko sielvarto metu žmonės palaipsniui susiformuoja naują tapatybę, kuri pripažįsta ir nebuvimą, ir išliekančius ryšius.
Svarbu tai, kad mėginimai nuslopinti sielvartą dažnai sukelia komplikuotą gedulą ir ilgalaikį psichologinį distresą. Priimdami sunkias sielvarto emocijas, žmonės, nepaisant nuolatinių pokyčių, paradoksaliai progresuoja gijimo ir naujo tikslo link.
Paradoksas, kaip priimti diskomfortą, kad augtume
Dauguma žmonių instinktyviai vengia psichologinio diskomforto, tačiau tyrimai vis dažniau rodo, kad sudėtingų emocijų priėmimas, o ne jų slopinimas dažnai pagreitina asmeninį augimą ir psichologinį gijimą.
Šis intuicijai prieštaraujantis požiūris, vadinamas „psichologiniu lankstumu”, apima savanorišką neigiamų emocijų išgyvenimą išlaikant dabarties suvokimą. Tyrimai rodo, kad asmenims, kurie praktikuoja šį įgūdį, sumažėja nerimo sutrikimų, depresijos ir potrauminio streso sutrikimo simptomų sunkumas.
Dr. Stevenas Hayesas, Priėmimo ir įsipareigojimo terapijos kūrėjas, aiškina, kad emocinis vengimas iš tikrųjų sustiprina kančią, o priėmimas ją sumažina. „Kai nustojame kovoti su savo emociniais išgyvenimais, – pastebi jis, – paradoksaliai sukuriame erdvę transformacijai ir atsparumui.”
Emocinis intelektas: Neigiamų jausmų kalbos mokymasis
Neigiamos emocijos, dažnai klaidingai suprantamos kaip signalai, kuriuos reikia ignoruoti ar slopinti, iš tikrųjų yra sudėtingi pasiuntiniai, perduodantys svarbią informaciją apie mūsų poreikius, ribas ir vertybes. Emocinio intelekto ugdymas apima mokymąsi tiksliai interpretuoti šiuos signalus, o ne juos atmesti.
Psichologai pažymi, kad pyktis gali reikšti ribų pažeidimą, o liūdesys dažnai rodo reikšmingą netektį, kurią reikia pripažinti. Baimė paprastai išryškina tikrą grėsmę, į kurią reikia atkreipti dėmesį. Pripažindami šias emocijas kaip informacines, o ne problemines, žmonės gali tinkamai reaguoti į pagrindines problemas.
Toks lingvistinis požiūris į neigiamas emocijas paverčia jas iš nepageidaujamų įsibrovėlių vertingomis bendravimo priemonėmis, leidžiančiomis veiksmingiau įveikti gyvenimo iššūkius ir geriau suprasti save.
Praktiniai sąmoningo bendravimo su sunkiomis emocijomis būdai
Tyrimai rodo, kad sąmoningas įsitraukimas į šiuos jausmus pasitelkiant sąmoningas technikas, užuot mėginus pašalinti sunkias emocijas, gali paversti distresą vertinga psichologine įžvalga.
Konkrečios praktikos apima „emocinių etikečių klijavimą” – tikslų jausmų įvardijimą, kad sumažėtų jų intensyvumas ir padidėtų savęs suvokimas. „RAIN” technika (angl. Recognize, Allow, Investigate, Non-identify) sukuria erdvę tarp savęs ir emocijų. Reguliarus kūno skenavimas padeda nustatyti, kur emocijos pasireiškia fiziškai, ir sujungia proto ir kūno reakcijas.
Žurnalo rašymas suteikia emocinę distanciją ir kartu išsaugo patirties duomenis vėlesniam apmąstymui.
Šie būdai nepanaikina kančios, bet paverčia ją informacija, o ne grėsme, todėl emociniai išgyvenimai tampa augimo ir gijimo galimybėmis.
Už pozityviosios psichologijos judėjimo ribų: Psichologinė psichologija: niuansuotesnis požiūris į gerovę
Pozityvioji psichologija sukėlė revoliuciją psichikos sveikatos srityje, pabrėždama laimę, dėkingumą ir optimizmą, tačiau atsirado sudėtingesnis supratimas, apimantis visą žmogaus emocinės patirties spektrą.
Dabar mokslininkai pripažįsta, kad emocinė pilnatvė reikalauja priimti ir teigiamas, ir neigiamas būsenas. Tyrimai rodo, kad visuomenėse, kuriose pirmenybė teikiama nuolatinei laimei, dažniau sergama depresija. Antroji gerovės tyrimų banga pripažįsta, kad neigiamos emocijos atlieka svarbiausias evoliucines ir psichologines funkcijas – signalizuoja apie grėsmes, įveikia praradimus ir skatina asmeninį augimą.
Šis subtilus požiūris skatina ugdyti emocinį lankstumą, o ne vengimą. Priimdami sunkius jausmus kaip reikšmingą informaciją, o ne kaip problemą, kurią reikia įveikti, žmonės ugdo didesnį atsparumą ir autentiškus ryšius su savimi ir kitais.
