Šviežias kepalas parnešamas namo, dar šiltas, kvepiantis. Ir iškart keliauja į plastikinį maišelį — kaip įprasta. „Bus šviežesnė”, — galvojame, kišdami dar neatvėsusią duoną. Iš tiesų — priešingai.
Po dviejų dienų ta pati duona jau drėgna, minkštimas pažliugęs, o kampe — pirmoji žalsva pelėsio dėmelė. Kaltas ne blogas kepėjas ir ne prasta miltų kokybė. Kaltas maišelis, į kurį duona pateko dar neatvėsusi.
Kodėl kaip tik maišelis viską pagreitina
Vėsdama duona išskiria drėgmę. Sandariame plastike ta drėgmė neturi kur dėtis — ji lieka viduje ir aplink kepalą sukuria šiltą, drėgną mikroklimatą.
Būtent tokioje aplinkoje — maždaug 25–30 laipsnių šilumoje ir su kondensatu ant paviršiaus — puikiai klesti pelėsio sporos, likusios po kepimo. Ta pati drėgmė skatina ir bakterijas, kurios duonai suteikia lipnų minkštimą bei nemalonų kvapą. Taigi problema ne pats maišelis, o jame įkalinta šiluma ir vandens garai.
Ką daryti pirmiausia
Sprendimas prasideda dar orkaitei atvėsus. Ką tik iškeptą kepalą reikėtų palikti ant grotelių dviem trims valandoms, kad garai tolygiai pasišalintų.
Tik tada, kai pluta jau sausa, o vidus atvėsęs beveik iki kambario temperatūros, duoną galima dėti į pakuotę. Šitas vienas žingsnis — visiškas atvėsinimas prieš pakuojant — pakeičia beveik viską.
Kur duona laikosi ilgiausiai
Geriausiai šviežią kepalą saugo medžiagos, kurios kvėpuoja, o ne hermetiškai uždaro.
Lino ar medvilnės maišelis sugeria paviršinį kondensatą ir kartu praleidžia orą. Medinė duoninė su ventiliacinėmis angomis palaiko stabilų mikroklimatą vienos dienos duonai. Keraminė duoninė su anglies filtru pasitarnauja drėgnesnėse virtuvėse, o popieriumi išklotas nerūdijančio plieno indas padeda numalšinti pašalinius kvapus. Svarbu viena — indas turi būti švarus ir skirtas tik duonai.
Ką daryti su likučiais
Jei duonos daug, dalį verta užšaldyti. Visiškai atvėsintą kepalą galima supjaustyti riekėmis, suvynioti į pergamentą ir sudėti į sandarų indą, tada laikyti –18 laipsnių šaltyje. Supjausčius iš anksto, vėliau lengva išsiimti tiek, kiek reikia, ir nieko neišmesti.
„Gaila išmesti”, — svarstome, laikydami sudžiūvusį kepalą. Ir teisingai — sudžiūvusią, bet dar sveiką duoną galima atgaivinti: plutą lengvai apipurškite vandeniu ir pašildykite orkaitėje apie 160 laipsnių temperatūroje penkias–septynias minutes. Pluta vėl taps traškesnė, o riekę geriausia patiekti iškart. Tik atsargiai — jei duona supelijusi, lipni ar dvokia rūgimu, jos gaivinti nebegalima, ją tenka išmesti.
Iš tiesų viskas susiveda į vieną paprastą įprotį. Neskubėti kišti šilto kepalo į plastiką, leisti jam atvėsti ir kvėpuoti — ir duona lieka šviežia, kvapni bei paruošta bendram stalui kur kas ilgiau.
