Ar teko stebėti, kaip ramus pasivaikščiojimas staiga nutrūksta, nes augintinis įnirtingai ima skabyti žolę? Daugelis šeimininkų tą akimirką sunerimsta: gal serga, gal kažko trūksta, gal reikia skubėti pas gydytoją.
Dažniausiai atsakymas kur kas ramesnis, nei atrodo. Bet ne visada — ir būtent tą skirtumą verta mokėti atpažinti.
Kodėl šunys apskritai ėda žolę
Priežasčių yra kelios, ir dauguma jų visiškai nekalta. Viena — paprasčiausias instinktas, paveldėtas iš protėvių, kurie maistą rinkdavosi ir augaliniame pasaulyje.
Kita — savireguliacija. Kartais šuo ieško stambesnės ląstelienos, kai racione pritrūksta skaidulų. Dar kartais tiesiog domisi tekstūra ir skoniu, kaip vaikas, ragaujantis viską iš smalsumo.
„Sveikas šuo, skabantis žolę per pasivaikščiojimą, dažniausiai elgiasi visiškai normaliai”, — ramina veterinarė Indrė. Toks veiksmas paprastai būna trumpas ir pasirinktinis — labiau įprotis nei negalavimo ženklas.
O jei po žolės šuo nusivemia?
Čia daugelį šeimininkų apima tikra panika. Iš tiesų vėmimas po žolės dažniausiai yra savaime praeinantis reiškinys, ne ligos požymis.
Neretai šuo griebiasi žolės jau prasidėjus lengvam pykinimui. Kramtymas sudirgina gerklę, ir trumpas vėmimas išvalo skrandį. „Organizmas tiesiog susitvarko pats”, — priduria specialistė. Po tokio epizodo augintinis paprastai grįžta prie įprasto žingsnio, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Kada vertėtų sunerimti
Ramybė netinka tik vienu atveju — kai elgesys keičiasi iš esmės. Susirūpinti verta, jei žolės ėdimas tampa nuolatinis, įkyrus, kartojasi kiekvieno išėjimo metu arba jį lydi kiti ženklai.
Pasikartojantis vėmimas, apetito praradimas, pilvo diskomfortas, mieguistumas — visa tai jau nebe smalsumas. Tokiu atveju už žolės skabymo gali slėptis pykinimas ar virškinimo sutrikimas, ir vizitas pas veterinarą tampa būtinas.
Skirtumas paprastas: retkarčiais trumpai skabo — normalu. Puola žolę įnirtingai ir kartu prastai jaučiasi — signalas.
Klaida, kurios šeimininkai dažnai nepastebi
Yra viena vieta, kurios reikėtų vengti bet kokia kaina — neseniai apdorota veja. Trąšos, herbicidai ir pesticidai gali būti nuodingi, jei patenka į šuns organizmą per burną ar letenas.
Šios medžiagos dirgina gleivinę, skrandį ir odą, o likučių lieka ant žolės, dirvoje ir net balutėse dar ilgai po purškimo. Veja gali atrodyti sausa ir nekalta, bet pavojus tyliai laukia stiebeliuose.
Sprendimas paprastas — rinktis neapdorotus maršrutus ir, pamačius ką tik nupurkštą plotą, nedelsiant nukreipti augintinį kitur. Tai nesugadina pasivaikščiojimo, tik apsaugo tai, kas svarbiausia.
Tad kai kitą kartą jūsų šuo pasilenks prie žolės kuokšto — įsižiūrėkite akimirką. Ar tai ramus, trumpas paragavimas, ar nervingas, pasikartojantis puolimas? Atsakymas pasakys, ar galite eiti toliau ramia širdimi, ar metas kalbėtis su veterinaru.
