Du šimtai gramų. Vienas kibiras vandens. Vienas vėlyvo rudens vakaras. Štai kiek užtenka, kad gretimo kaimo šulinys taptų nesaugus geriamajam vandeniui ateinantiems dešimčiai metų.
Aš tai sužinojau iš kaimynės Sigitos, hidrogeologės iš Vilniaus, kuri vienais rudenį stovėjo prie mano daržo ir žiūrėjo, kaip aš ruošiu pavasariui dirvą.
— Ką tu beri? — paklausė ji.
— Kalcio amoniako salietra. Rudens užtaisas.
Sigita pakraipė galvą. Tylėjo dvi minutes. Tada paklausė:
— Tavo šulinys giliai?
— Aštuoni metrai.
— Tada šitos trąšos — ne tau. Pažiūrėk į kitą metodą.
Asmeniškas atradimas — kas vyksta po žeme
Sigita paaiškino kantriai, kaip dirba po žeme tas, ką mes pilame ant viršaus.
Nitratiniai junginiai yra labai tirpūs vandenyje. Tai gera savybė pavasarį, kai augalai aktyviai juos ima. Bet rudenį augalai jau pasibaigę aktyvią fazę. Jie nieko neima.
Trąša lieka dirvoje. Tada lyja. Vanduo neša nitratus žemyn. Ne į šonus, ne į augalų šaknis — žemyn, link gruntinio vandens.
— Skirtumas tarp pavasario ir rudens — ne ta, ką augalas pasisavina, — pasakė ji. — Skirtumas — kiek atsiduria tavo šulinyje.
EPA (JAV aplinkos apsaugos agentūra) nustato saugą — daugiau nei dešimt miligramų nitratų litrui yra pavojinga. Pirmoji rizikos grupė — kūdikiai. Methemoglobinemija (mėlynojo kūdikio sindromas) — reta, bet tikra grėsmė.
Problema — kodėl tai būtent rudens reikalas
Kalcio amoniako salietra. Kalio nitratas. Bet kuris junginys, kurio pavadinime yra „nitratas” — žodis, kurio rudenį verta vengti.
Vasarą saulė ir augalai juos „suima”. Žiemą šaltis sustabdo mikrobus, kurie galėtų junginius transformuoti. Vandeningieji sluoksniai užsipildo nepakitusiu junginiu.
Atkūrimas — labai ilgas. Vienas užteršimo įvykis — ir šulinys gali būti nesaugus geriamajam vandeniui dešimt-penkiolika metų. Filtrai padeda iš dalies, bet dauguma namų ūkių jų neturi.
Sigita šitą problemą pamatė kaip profesionalė, dirbusi su keliolika užterštų teritorijų. Vienoje sodybos šulinys, vienintelis vandens šaltinis trims namams, tapo nesaugus po vieno rudens, kai gretimas ūkininkas pernelyg liberaliai naudojo tirpią azoto trąšą.
Sprendimas — kuo pakeisti
Yra keturios saugesnės alternatyvos rudeniui.
Pirma — kompostas. Pasenęs, gerai sutvarkytas. Azotą atiduoda lėtai, per kelis mėnesius. Mikrobai dirba palaipsniui, ne avariniu greičiu.
Antra — pusiau perpuvęs mėšlas. Tas pats principas. Maistinės medžiagos atsipalaiduoja pamažu.
Trečia — humusas (huminės rūgštys). Veikia kaip „klijai” dirvoje — sulaiko nitratus, kurie pavasarį pasiekia augalus, ne gruntinį vandenį.
Ketvirta — jei tikrai reikia mineralinio azoto, rinktis amonio sulfatą arba karbamidą. Abu išsiskiria lėčiau nei nitratai. Mažesnis išplovimo potencialas.
Šitos keturios alternatyvos atlieka tą patį darbą — paruošia dirvą pavasariui — bet be hidrogeologinės rizikos.
Niuansai — kada bet kokios rudens trąšos tinka
Tinka:
- Kompostas iki spalio vidurio
- Mėšlas spalio antrojoje pusėje
- Lapų mulčias bet kada
- Žaliosios trąšos (rugiai, vikiai), pasodinami iki rugsėjo vidurio
Netinka:
- Tirpios nitratinės trąšos vėlai rudenį
- Bet kokia mineralinė trąša ant užšalusios žemės
- Trąšos prieš didelius lietus prognozėje
Sigita pridūrė ir aplinkos klausimą. Jeigu tavo daržas yra ant kalvos arba šalia upelio — rizika dar didesnė. Vanduo nuteka greičiau, mažiau filtruojasi per dirvožemį.
Klausimas, į kurį verta atsakyti
Kada paskutinį kartą tikrinai savo šulinio vandenį?
Lietuvoje šitą paslaugą atlieka kelios laboratorijos. Bazinis tyrimas nitratams kainuoja apie keturiasdešimt eurų.
Jei niekada netikrinai — pradėti verta nuo to, ne nuo trąšų. Galbūt jau yra problema, kurios nematai. Galbūt nėra — tada gali ramiai pradėti naudoti minkštesnes alternatyvas.
Sigita baigė pokalbį tuomet, kai aš jau buvau atidėjęs salietros maišą.
— Aš ne sodininkė, — pasakė. — Bet tavo šulinys tau pasako tą patį, ką pasakytų kiekvienas hidrogeologas: ką pili į dirvą rudenį, gausi atgal į stiklinę kitame dešimtmetyje.
