Močiutės rūsyje niekada nekvepėjo pelėsiu. Ant lentynos stovėjo platus dubuo su druska, o ant grindų gulėjo senas, nudėvėtas linoleumo gabalas – ir tiek. Tada tai atrodė kaip keistas įprotis. Dabar, kai pačiam tenka kovoti su drėgnu rūsiu, tas paprastas derinys pasirodo esąs stebėtinai protingas.
Kodėl rūsiuose kaupiasi drėgmė
Drėgmė rūsyje daugiausia kyla iš grunto ir kaupiasi ten, kur oras beveik nejuda. Kai dirvožemis lieka šlapias, vandens garai skverbiasi per betoną, įtrūkimus ir neužsandarintas siūles, o vėsios sienos tuos garus paverčia kondensato lašeliais. Sezoniniai temperatūros svyravimai šį poveikį dar sustiprina, ypač nešildomose patalpose. Prasta ventiliacija lėtina džiūvimą, todėl kvapai, dėmės ir pelėsis atsiranda greitai. Dauguma šeimininkų drėgmę pastebi per vėlai – tik pamatę drėgnus kampus ar besilupantį dažų sluoksnį.
Kaip druska sugeria drėgmę iš oro
Paprasčiausias būdas pradėti – atviras, platus indas su druska. Vidutinio dydžio rūsiui pakanka maždaug 2 kilogramų, supiltų į dubenį ir pastatytų ten, kur oras laisvai juda, atokiau nuo dėžių ir sienų. Traukdama vandenį, druska apačioje kaupia skystį arba viršuje sulimpa į gumulus. Tokią druską reikia dažnai patikrinti ir sudrėkusią pakeisti šviežia. Kad efektas būtų didesnis, dubenų galima pastatyti kelis – po vieną prie kiekvienos drėgnesnės sienos. Sudrėkusios druskos nebūtina išmesti: išdžiovinta orkaitėje ar ant radiatoriaus, ji vėl traukia drėgmę, tad tos pačios porcijos užtenka ilgam. Tai pigus ir pažįstamas sprendimas, kuriam nereikia jokios įrangos – tik kelių dubenų ir šiek tiek dėmesio.
Senas linoleumas kaip barjeras nuo grunto
Ant grindų paklotas senas linoleumas veikia kaip praktiškas barjeras, stabdantis drėgmę iš žemės. Dangą reikia paskleisti lygiai, o kraštus truputį užleisti ant sienų, kad drėgmė nesiskverbtų iš šonų. Siūles verta sujungti sandariai, o prieš klojant grindis kruopščiai iššluoti ir išdžiovinti, kad linoleumas gulėtų tolygiai. Toks sluoksnis geriausiai veikia tada, kai yra vientisas, be tarpų ir įplyšimų. Naudojamas atsargiai, jis padeda rūsiui likti stabilesniam ir sausesniam ištisus metus.
Kalkės ir boro rūgštis – kada verta, o kada geriau ne
Senuose patarimuose drėgmei traukti dažnai minimos negesintos kalkės, o pelėsiui – boro rūgšties tirpalas. Čia verta stabtelėti. Negesintos kalkės, sugerdamos vandenį, įkaista ir tampa ėsdinančios, todėl atvirame inde greta vaikų ar naminių gyvūnų jas laikyti rizikinga. Saugesnis ir patogesnis pakaitalas – buitiniai drėgmės sugėrikliai su kalcio chloridu arba silikagelio paketėliai. Boro rūgštis taip pat nuodinga ją prarijus, todėl paviršiams valyti dažnai geriau tinka baltasis actas arba vandenilio peroksidas. Jei pelėsio daug, protingiausia kviesti specialistą, o ne kovoti su juo vienam.
Dažniausios klaidos
Didžiausia klaida – gydyti pasekmę, o ne priežastį. Jei rūsys nevėdinamas, jokia druska ilgam nepadės: drėgmė grįš, vos indą pamiršus. Antra klaida – uždaryti daiktus sandariose dėžėse ant drėgnų grindų, kur oras visai nejuda. Todėl verta pasirūpinti bent minimaliu vėdinimu: kelioms valandoms praverti orlaidę, įrengti nedidelę oro ištraukos angą ar bent retkarčiais perstumti dėžes, kad oras galėtų judėti. Trečia klaida – palikti sudrėkusią druską ar apnašas neišvalytas, tikintis, kad „savaime praeis”. Močiutės triukas veikė ne dėl stebuklo, o dėl nuoseklumo: ji tikrindavo indą, keisdavo druską ir laikydavo rūsį vėdinamą. Būtent tas tylus įprotis, o ne pati druska, ir laikė orą sausą. Todėl geriausias rezultatas gaunamas ne iš vienos priemonės, o iš jų derinio: druska traukia drėgmę iš oro, linoleumas stabdo ją nuo grindų, o reguliarus vėdinimas neleidžia jai grįžti.
