Močiutės sandėliuke stiklainiai stovėdavo eilėmis. Liepžiedžiai. Ramunėlės. Mėtos. Čiobreliai. Ant kiekvieno – lipnios juostelės skiautė ir kreivai užrašyti metai.
Kai kuris nors stiklainis užsibūdavo ilgiau, ji jo neišmesdavo iškart. Atsukdavo dangtelį, kyštelėdavo nosį ir ilgai uostydavo.
– Kvepia – vadinasi, gyva, – sakydavo. – Nekvepia – tai jau tik šienas.
Tada tai atrodė kaip keistas senolių įprotis. Šiandien aišku, kad močiutė tikrino būtent tai, ką rekomenduoja ir žolininkai.
Klausimas, kuris kas rudenį iškyla daugelyje namų
Naujas žolelių derlius jau džiūsta palėpėje. O lentynoje dar stovi pusė stiklainio pernykščių. Gaila išmesti, bet graužia abejonė: ar tokia arbata nepakenks?
Trumpas atsakymas – dažniausiai ne. Jei žolelės buvo laikomos sausai, vėsiai ir tamsoje, jas plikyti paprastai galima ir praėjus metams.
Svarbiausia ne tai, kiek mėnesių praėjo. Svarbiausia – kaip žolelės tuos mėnesius praleido.
Per metus jos nesugenda. Jos išsikvepia. Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Sugedusi žolelė gali pakenkti. Išsikvėpusi – tiesiog mažiau padeda. Pirmąją reikia išmesti, antrąją galima drąsiai plikyti, tik galbūt įberti šaukštelį daugiau nei įprastai, kad arbata nebūtų per blanki.
Kas iš tikrųjų nutinka žolelėms stiklainyje
Džiovintame augale lieka eterinių aliejų, flavonoidų ir kitų veikliųjų medžiagų. Būtent jos suteikia arbatai kvapą, spalvą ir dalį naudos.
Laikui bėgant šios medžiagos pamažu garuoja ir skyla. Lėtai. Nepastebimai. Bet nuolat.
Mėtos ir čiobreliai, turintys daug eterinių aliejų, aromatą praranda greičiausiai. Liepžiedžiai ir ramunėlės laikosi kiek ilgiau. Šviesa ir šiluma šį procesą dar paspartina, todėl permatomas stiklainis ant palangės per pusmetį gali pasendinti žoleles labiau nei tamsi spintelė per metus.
Rezultatas – arbata tampa švelnesnė. Blankesnė. Su mažiau charakterio. Tačiau pavojinga ji netampa.
Visai kita situacija, jei į stiklainį pateko drėgmės. Tada žolelėse gali įsiveisti pelėsis, o jo nesunaikins net verdantis vanduo – kai kurių pelėsinių grybų toksinai atsparūs karščiui. Tokias žoleles reikia išmesti be jokio gailesčio.
Kiek laiko išsilaiko skirtingos žolelės
Ne visos žolelės sensta vienodai. Daug lemia, kuri augalo dalis džiovinama.
Žiedai ir lapai – trapiausi. Ramunėlės, liepžiedžiai, medetkos, mėtos, melisos, čiobreliai geriausiai išlaiko savo savybes apie metus. Antraisiais metais jie dar tinkami, bet arbata bus pastebimai silpnesnė.
Žolė su stiebais – jonažolės, kraujažolės, raudonėliai – laikosi panašiai, apie metus ar pusantrų.
Vaisiai ir uogos – erškėtuogės, šermukšniai, juodųjų serbentų uogos – tvirtesni. Sandariai laikomi jie gali išbūti iki dvejų metų.
Šaknys ir žievė – patys ištvermingiausi. Kiaulpienių, varnalėšų šaknys ar ąžuolo žievė, tinkamai išdžiovinti, išlaiko savybes dvejus–trejus metus.
– Kuo plonesnis augalo audinys, tuo greičiau jis išsikvepia, – paaiškina žolininkė. – Žiedlapis atiduoda viską per kelis mėnesius. Šaknis savo turtą saugo ilgai.
Todėl jei lentynoje stovi ir pernykščių mėtų, ir pernykščių erškėtuogių, pirmiausia sunaudokite mėtas. Erškėtuogės palauks.
Kaip atskirti tinkamas nuo netinkamų
Patikrinti galima per kelias sekundes ir be jokių prietaisų.
Pirma – pažiūrėkite. Natūrali, nors ir šiek tiek išblukusi spalva yra normalu. Rudos, juodos, baltos ar pūkuotos dėmės – ne.
Antra – paimkite saują į delną. Lapai turi būti traškūs ir lengvai byrėti. Jei jie minkšti, lipnūs ar sulipę į gumulėlius, vadinasi, į stiklainį pateko drėgmės.
Trečia – patrinkite tarp pirštų ir pauostykite. Jei pasklinda bent silpnas, bet pažįstamas aromatas – žolelės dar tinkamos. Jei kvapo beveik nėra – arbata bus prėska, bet saugi. Jei jaučiate priplėkusį, rūsio kvapą – į šiukšliadėžę.
– Nosis čia geriausias laborantas, – šypteli žolininkė, kelis dešimtmečius renkanti vaistažoles. – Ji pajunta pelėsį dar anksčiau, nei jį pamatysite akimis.
Ką daryti su išsikvėpusiomis žolelėmis
Jei žolelės saugios, bet beveik nekvepia, jų nebūtina išmesti. Galima sumaišyti jas su šviežesnėmis – arbata bus švelnesnė, o atsargos nenueis veltui.
Močiutė ir čia turėjo savo atsakymą.
– O ką daryti su tomis, kurios jau nekvepia? – kartą jos paklausiau.
– Į vonią, vaikeli. Arba į spintą, kad kandys nelįstų, – atsakė ji, net nepakėlusi akių nuo mezginio.
Sauja ramunėlių ar liepžiedžių marlės maišelyje, pakabintame po karšto vandens srove, suteiks vonios vandeniui lengvą aromatą. Senas mėtas ar čiobrelius galima supilti į medžiaginius maišelius ir sudėti į spintą tarp patalynės.
O kad kitąmet tokių klausimų kiltų mažiau, verta laikytis kelių paprastų taisyklių. Žoleles laikyti sandariuose stikliniuose stiklainiuose. Tamsoje. Toliau nuo viryklės ir orkaitės garų. Ant kiekvieno stiklainio užrašyti augalo pavadinimą ir surinkimo metus. Atidaryti tik tada, kai reikia, ir iškart sandariai uždaryti.
Dar viena gudrybė – džiovinti ir laikyti žoleles nesmulkintas. Sveikuose lapuose ir žieduose eteriniai aliejai išsilaiko gerokai ilgiau nei susmulkintuose. Smulkinti verta tik prieš pat plikant.
Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamirštame: stiklainio niekada nelaikykite virš viryklės ar šalia virdulio. Kiekvieną kartą verdant ten pakyla garų debesėlis, o šiluma ir drėgmė yra du didžiausi džiovintų žolelių priešai.
Kitą kartą, kai rankose atsidurs pernykščių žolelių stiklainis, užteks trijų žingsnių. Pažiūrėti. Paliesti. Pauostyti. Jei visi trys sako „taip” – drąsiai statykite virdulį.
