Atsuktuvas sukosi sunkiai, metalas girgždėjo — ir staiga galvutė nutrūko, palikdama lygų, apvalų kaklelį, į kurį nebeturi kuo įsikibti. Pažįstamas jausmas kiekvienam, kas ką nors ardė ar rinko. Bet nulūžusi galvutė dar nereiškia sugadintos detalės ar brangaus vizito į servisą.
Dažniausiai varžtą pavyksta išlaisvinti paprastais įrankiais, kurie guli kiekvienoje dirbtuvėje. Kartais galvutė nutrūksta dėl per didelės jėgos, kartais — dėl rūdžių ar netinkamo antgalio, bet priežastis mažai ką keičia. Svarbu tik pradėti nuo švelniausio būdo ir tik tada, jei jis nepadeda, imtis stipresnių.
Pradėk nuo švelniausio: alyva ir replės
Prieš imantis ko nors rimtesnio, varžtą verta apipilti skvarbiąja alyva (pavyzdžiui, WD-40) ir palikti maždaug dešimčiai minučių. Ji įsiskverbia į sriegius ir atlaisvina koroziją, kuri dažniausiai ir laiko varžtą įstrigusį.
Jei virš paviršiaus dar kyšo galvutės ar velenėlio kraštas, jį galima tvirtai suimti fiksuojamosiomis žnyplėmis. „Griebk už paties metalo, ne už aplinkinės medžiagos, kitaip įrankis slys”, — paaiškino patyręs mechanikas.
Sukama lėtai, prieš laikrodžio rodyklę, kartu tolygiai traukiant į išorę. Kartais papildomai padeda švelnus stuktelėjimas plaktuku per varžto galą — vibracija dar labiau atlaisvina koroziją. Jei sukibimas pradeda silpti, geriau sustoti ir žnyples uždėti iš naujo, kol kraštai dar nenusidėvėjo galutinai.
Kai galvutė per daug pažeista: ekstraktorius
Kai galvutė nuvažiuota tiek, kad replėms nebėra už ko užkibti, į pagalbą ateina varžtų ekstraktorius. Pirmiausia vietą reikia nuvalyti, o nulūžusį paviršių, jei įmanoma, sulyginti.
Centro žyma, padaryta dūrikliu, neleidžia grąžtui nuklysti į šoną. Tada grąžtu, šiek tiek mažesniu už ekstraktorių, išgręžiama tiesi pradinė skylė.
„Svarbiausia — tiesi skylė per patį centrą, be jos nieko nebus”, — pridūrė tas pats meistras. Į skylę įstatomas ekstraktorius, lengvai pabeldžiama, kad įsikabintų, ir sukama prieš laikrodžio rodyklę. Atvirkštinis sriegis pats įsigraužia ir išsuka varžtą. Ekstraktorių rinkiniai nebrangūs ir parduodami beveik kiekvienoje įrankių parduotuvėje, tad vieną kartą įsigijęs juo naudosiesi metų metus.
Kai varžtas užsispyręs: smūginis atsuktuvas
Jei ir ekstraktorius neįsikimba į labai tvirtai įstrigusį varžtą, geriausiai suveikia smūginis atsuktuvas. Jis mechaninį smūgį paverčia trumpu, staigiu pasukimu, kuris nutraukia rūdžių ir dažų sukibimą.
Tinkamas antgalis tvirtai įstatomas į pažeistą galvutę, įrankis nustatomas atbuline eiga, o tada plaktuku suduodama į galą. Paprastai užtenka kelių kontroliuojamų smūgių, kad varžtas pajudėtų. Smūginis atsuktuvas ypač pravartus ardant senus mechanizmus ar automobilio dalis, kur varžtai metų metus sėdi rūdyse.
„Nespausk visos jėgos iškart — geriau keli tikslūs smūgiai nei vienas atsainus”, — patarė mechanikas. Kai varžtas pajuda, smūginį atsuktuvą galima pakeisti įprastu ir detalę lėtai išsukti iki galo.
Paskutinė priemonė: atsargus gręžimas
Kai varžto nebeįmanoma nei suimti, nei ištraukti, lieka atsargus išgręžimas. Centras vėl pažymimas dūrikliu, užsidedami apsauginiai akiniai, o darbas pradedamas mažu metalo grąžteliu ir mažu greičiu, kad grąžtas nenuklystų iš linijos.
Galvutė gręžiama tik tol, kol ji atsiskiria nuo strypo. Tada įtempimas atslūgsta, likęs stagaras dažnai atsileidžia ir jį pavyksta išsukti replėmis arba kairiniu grąžteliu, kuris pats suka reikiama kryptimi. Svarbu neskubėti ir gręžti tiksliai per centrą, kitaip galima pažeisti aplinkinį sriegį.
Pirmą kartą pats išsukęs nulūžusį varžtą durų vyriuose supratau, kad servisas neretai parduoda ne tiek įrankius, kiek pasitikėjimą. O jį įgyti galima ir savo rankomis — kantrybe, tvarkinga darbo vieta ir tvirtomis akimis po apsauginiais akiniais.
