Kai buvau mažas, tėvas kiekvieną pavasarį vilkdavo guminę prijuostę, užsidėdavo akinius ir purškdavo obelis kažkuo, nuo ko skaudėjo akis net stovint už dešimties metrų. Tai buvo ritualas – balandis, gegužė, birželis, kartais ir liepa. Vaisiai vis tiek būdavo kirmėlėti.
Kai paveldėjau sodą, pirmą sezoną dariau lygiai taip pat. Antrą – pradėjau klausinėti, ar yra kitas būdas. Trečią – sutikau pomologą Algirdą Vitkauską, kuris trisdešimt metų prižiūri obelis Dzūkijoje. Jis paklausė: „O lipnią juostą bandei?” Atsakiau, kad ne. „Tai nuo jos ir pradėk,” – pasakė jis. – „Ir pamatysi, kad pusės tos chemijos tau nereikėjo niekada.”
Kaip veikia ir kodėl tai geriau nei purškalai
Algirdas paaiškino paprastai: dauguma kenkėjų – skruzdėlės, vikšrai, ropojantys parazitai – į medžio lają patenka kamienu. Jie lipa aukštyn, pasiekia šakas, susiranda vaisius ir pradeda naikinti.
„Lipni juosta ant kamieno – tai siena, kurios jie negali perlipti,” – sakė jis. – „Prilimpa ir lieka. Nereikia jokios chemijos, jokių purškalų, jokios įrangos.” Skirtingai nuo purškimo, kuris veikia laikinai ir kurį reikia kartoti kas porą savaičių, juosta dirba visą laiką – kol ją pakeiti nauja.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį negalvojau: purškalai naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius – boružėles, plėšriuosius erkučius, parasitus, kurie patys kovoja su kenkėjais. Juosta jų neliečia. „Kai nustoji purkšti, sodas pats pradeda gintis,” – sakė Algirdas. – „Gamta turi savo armiją – tik reikia jai netrukdyti.”
Trys žingsniai ir teisingas laikas
Klijuoti reikia kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, kol žemė dar pilnai neatšilo ir kenkėjai dar nepradėjo kopti.
Pirma – nuo kamieno maždaug keturiasdešimties centimetrų aukštyje nuvalau palaidą žievę ir samanas. Juosta turi priglusti visiškai – jokių tarpelių. Antra – po juosta dedu minkšto audinio arba vatos juostelę, kad smulkiausi vabzdžiai nepralįstų pro nelygumus. Trečia – apvynioju lipnią juostą tvirtai ir tolygia linija aplink kamieną.
„Jei padarei teisingai – iki vasaros vidurio gali būti ramus,” – sakė Algirdas. Bet perspėjo: kas keturias šešias savaites juostą reikia keisti. Ant jos prilipdavo tiek visko – dulkių, žiedadulkių, smulkių vabzdžių – kad lipnumas dingo. „Pažiūrėk kas dvi savaites,” – patarė jis. – „Kai nebeprilimpa – keisk iškart.”
Per visą sezoną išleidau lipnioms juostoms tiek, kiek anksčiau mokėdavau už vieną butelį purškalo. O vaisiai tą rudenį buvo švariausi per trejus metus.
Dabar kiekvieną kovą, kai kaimynai traukia purkštuvus, aš tiesiog apvynioju juostą. Ir kiekvieną rudenį žiūriu į obuolius, kuriuos galiu valgyti tiesiai nuo šakos – nenuplautus.
