Močiutės virtuvės stalčiuje jis gulėjo tarp šaukštų ir menčių — sunkus, metalinis, šiek tiek aptrupėjęs. Česnakų spaustuvas. Tiek jį ir mokėjome pavadinti. Įmesdavome skiltelę, spausdavome, ir tiek. Keturiasdešimt metų — viena vienintelė funkcija.
O paskui paaiškėjo, kad tas pats įrankis moka gerokai daugiau. Iš tikrųjų — šešis dalykus. Jis atidaro butelius. Gliaudo mažus riešutus. Išima vyšnių ir alyvuogių kauliukus. Net padeda atsukti užsispyrusį stiklainio dangtelį. Geriausia jo funkcija — net ne pirmoji. Tiesiog dešimtmečius ji gulėjo mums prieš akis, o mes jos nepastebėjome.
Pirmiausia — kaip iš tikrųjų spausti česnaką
Pradėkime nuo to, ką visi mokame. Bet ir čia yra smulkmenų.
Nuluptą skiltelę reikia dėti į patį kameros centrą ir spausti tolygiai, ne trūkčiojant. Skubotas spaudimas palieka pusę česnako viduje. Ramus, tvirtas — ištuština kamerą iki galo, ir jėgos tam reikia mažiau, nei atrodo.
„Nekišk iš karto kelių skiltelių”, — sakydavo močiutė. Perpildyta kamera eikvoja jėgą ir palieka luobeles. Mažas skilteles geriau perpjauti išilgai perpus. O kad įrankis neslystų, skilteles prieš tai nusausink — drėgnas česnakas slidžia po rankomis.
Yra ir dar viena smulkmena, kurią mažai kas žino: česnako net nebūtina lupti. Nenuluptą skiltelę įdėjus į kamerą, minkštimas išspaudžiamas pro skylutes, o luobelė lieka viduje. Taip sutaupomos kelios minutės, o rankos nekvepia česnaku visą vakarą. Vėliau tik išimi luobelę ir gramdai kamerą.
Butelių atidarytuvas, kurio niekas nemato
Apverskite spaustuvą — ir pamatysite įpjovą, apie kurią dauguma net negalvoja. Tai butelių atidarytuvas.
Buteliams su metaliniu kamšteliu ji veikia paprastai ir patikimai, be jokių papildomų priedų. Nieko įspūdingo. Bet būtent toks nepretenzingas naudingumas ir laiko įrankį po ranka, o ne stalčiaus dugne.
Šalia jos dažnai būna ir riešutų gliaudymo grioveliai. Į juos įdedamas riešutas, rankenos suspaudžiamos tolygiai — ir kevalas skyla be plaktuko, be išlakstančių skeveldrų. Smulkiems riešutams to visiškai pakanka.
Griovelių dažniausiai būna keli, skirtingo dydžio. Didesnis tinka graikiniam, mažesnis — lazdynui ar migdolui. Spausti reikia palaipsniui, ne staigiai: tada kevalas įtrūksta, o branduolys lieka sveikas, o ne subyra į trupinius. Sėdint prie stalo su sauja riešutų toks įrankis pasirodo net patogesnis nei specialus gliaudytuvas.
Vyšnių ir alyvuogių kauliukams — atskira gudrybė
Štai ta „geriausia, bet nematoma” funkcija. Daugelyje spaustuvų yra lenktas strypelis su nedidele įduba. Jis skirtas kauliukams.
Prinokusi vyšnia ar alyvuogė dedama po vieną į ertmę ir tvirtai suspaudžiama — kauliukas iššoka, o minkštimas lieka beveik nepaliestas. Jokios košės. Jokių raudonų pirštų prie kriauklės.
Tai ypač praverčia, kai partija turi atrodyti tvarkingai — uogienei, pyragui ar tiesiog vaišėms. Vietoj improvizacijos su peiliu ties kriaukle — vienas ramus paspaudimas. Svarbu tik rinktis tvirtus, gerai prinokusius vaisius, nes pervirę tiesiog subyra.
Po vyšniomis geriau pasitiesti dubenį — sultys vis tiek varva. Alyvuogėms metodas tinka dar geriau: jų kauliukas tvirtesnis ir atsiskiria švariai. Kas nors bandęs iškrapštyti kauliukus pirštais žino, kiek laiko ir netvarkos tai atima. Čia visa partija paruošiama per kelias minutes, o virtuvė lieka švari.
Užsispyręs stiklainio dangtelis? Ir čia jis padeda
Slidus, per stipriai užsuktas dangtelis — kasdienė virtuvės kova. Česnakų spaustuvas čia gali būti netikėtas sąjungininkas.
Atverkite jį, įremkite žnyples į dangtelio kraštą ir spauskite švelniai, bet tvirtai. Papildomas svertas dažnai nutraukia sandarumą greičiau nei plikos rankos, ypač ant slidaus stiklo.
Tik atsargiai. Metodas geriausiai tinka mažesniems dangteliams, o per stiprus spaudimas gali įlenkti metalą arba nuslysti ir įbrėžti ranką. Čia reikia jausmo, ne jėgos — vos vienas tvirtesnis judesys, ir dangtelis pasiduoda.
Jei dangtelis vis tiek nepasiduoda, dažnai pakanka pirma jį stuktelėti į stalo kraštą arba kelias sekundes palaikyti po karštu vandeniu — metalas plečiasi ir sandarumas atsileidžia. Tada svertas atlieka likusį darbą. Tokios mažos gudrybės ypač praverčia tiems, kam pirštuose nebėra jaunatviškos jėgos.
Kaip prižiūrėti, kad tarnautų dešimtmečiais
Priežastis, kodėl močiutės spaustuvas išgyveno keturiasdešimt metų, paprasta — jis buvo valomas iškart.
Po naudojimo kamerą reikia nugramdyti ir išplauti, kol likučiai nesukietėjo. Sukietėjęs česnakas užkemša skylutes ir pamažu gadina įrankį. Kelios sekundės po darbo sutaupo daug keiksmų vėliau.
Retkarčiais verta patikrinti ir šarnyrą — lašas aliejaus grąžina lengvą eigą. Jei spaustuvas metalinis, po plovimo jį verta nusausinti, kad nesirinktų rūdys drėgnose vietose. Sausas, švarus, padėtas į vietą, toks įrankis tarnauja karta po kartos. Ne veltui jis vis dar guli daugelyje stalčių.
Grįžau prie to seno spaustuvo kitaip pažvelgęs. Šešios funkcijos, o mes dešimtmečius naudojome vieną. Kartais atrodo, kad namuose reikia naujo daikto, o iš tikrųjų tereikia atidžiau pažiūrėti į tą, kuris jau guli stalčiuje. Ne kiekvienas spaustuvas turi visas šešias funkcijas, todėl kitą kartą paėmę savąjį apverskite jį ir apžiūrėkite — galbūt ir jūsų rankose slypi daugiau, nei manėte. Močiutė tai suprato dar tada. Mums prireikė keturiasdešimt metų.
