Septyniasdešimt procentų daugiagyvūnių namų ūkių pripažįsta, kad pirmasis mėnuo buvo sunkiausias. Šuo loja. Katė slepiasi. Namai virsta derybų zona. Bet kai kurios veislės tą periodą praeina greičiau ir ramiau nei kitos — ir tai priklauso ne nuo dydžio ar amžiaus, o nuo temperamento.
Didieji ramieji — retriveriai ir labradorai
Auksaspalviai retriveriai ir labradorai — dvi veislės, kurios dažniausiai minimos kalbant apie taikų sugyvenimą su katėmis. Jų temperamentas stabilus, teritorinis instinktas silpnas, o socialinis prisitaikymas — vienas stipriausių tarp visų šunų veislių.
Tai reiškia, kad labradoras katę greičiausiai priims kaip šeimos narį, o ne kaip grobį ar varžovą. Jis nesivaikys. Neblokuos durų. Negins maisto dubens taip, lyg tai būtų paskutinis pasaulyje.
Retriveriai elgiasi panašiai — jie linkę stebėti, priprasti ir galiausiai tiesiog ignoruoti katę arba atsigulti šalia jos ant sofos. Abiem veislėms būdinga tai, ko daugelis šeimininkų labiausiai nori: ramus priėmimas be dramos. Ir tai ne atsitiktinumas — genetiškai šios veislės buvo atrinktos darbui su žmonėmis ir kitais gyvūnais, todėl bendravimas joms yra instinktas, o ne iššūkis.
Mažieji diplomai — bigliai, mopsai ir kavalieriai
Tarp mažesnių veislių trys išsiskiria labiausiai.
Bigliai — smalsūs, bet ne agresyvūs. Jie domisi kate, uosto, stebi, bet retai persekioja. Jų socialinis instinktas skatina draugystę, o ne konfliktą.
Mopsai — atsipalaidavę iki kaulų smegenų. Jiems patinka gulėti, snausti ir būti šalia žmonių. Katė mopsui dažniausiai yra tiesiog dar vienas kūnas ant sofos — ir tai visiškai priimtina.
Kavalieriaus Karolio spanieliai — ypač švelnūs ir jautrūs. Jie greitai pajunta kačių ribas ir retai jas peržengia. Iš visų trijų šios veislės atstovai dažniausiai pirmieji pradeda dalytis guoliu.
Kodėl veislė — tik pradžia
Net pati ramiausia veislė gali sukelti chaosą, jei supažindinimas atliekamas neteisingai. Pirmas susitikimas turėtų būti trumpas, ramus ir griežtai prižiūrimas. Šuo laikomas per atstumą. Katė stebi ir sprendžia pati — artėti ar ne.
Trumpi užsiėmimai mažina stresą. Teigiamas pastiprinimas — skanėstas, ramus balsas — skatina atsipalaidavusį elgesį. Kiekvienas sėkmingas susitikimas stato tiltą. Kiekvienas prastas — griauna savaitės darbą. Skubėti čia — blogiausia, ką galima padaryti.
Kartotinis, kontroliuojamas kontaktas per kelias savaites dažniausiai leidžia abiem gyvūnams suprasti: kitas nėra grėsmė, o šeimos dalis. Bet kantrybė čia — ne pasirinkimas, o būtinybė. Net ir su labiausiai pakančia veisle.
Namai, kuriuose saugu abiem
Katė turi turėti vietą, kur šuo negali patekti. Aukšta lentyna. Ramus kampelis uždarame kambaryje. Vieta, kur ji gali pasitraukti bet kada, kai nori ramybės.
Maisto dubenėliai, kraiko dėžė ir vandens vieta turėtų būti ten, kur katė jomis naudojasi be trukdžių — ir be šuns nosies, kuri bando užuosti, kas vyksta. Vaikų varteliai tarp kambarių padeda pirmomis savaitėmis, kol rutina nusistovi ir abu gyvūnai supranta taisykles.
Kai aplinka paruošta — šuo žino savo erdvę, katė žino savo — abu gyvūnai pradeda dalytis namais ne iš prievartos, o iš pasirinkimo. Ir tada tos peštynės, kurių bijojote, tiesiog nebeateina.
