Močiutė niekada neišmesdavo senos duonos. Pluteles ji sudėdavo į kibirą, užpildavo vandeniu ir palikdavo šiltame kampe prie šiltnamio. Po savaitės kibiras kvepėdavo gira. O agurkai po savaitės laistymą — lyg būtų nupirkti iš parduotuvės reklamos.
Tas receptas atrodė per paprastas, kad galėtų veikti. Ruginė duona, šiltas vanduo ir savaitė laukimo. Jokių priedų, jokių specialių preparatų. Bet kai pabandžiau pats — supratau, kodėl ji tą darydavo dešimtmečiais.
Kodėl būtent duona ir būtent pelėsis
Kai ruginės duonos plutelės mirkomos šiltame vandenyje, prasideda fermentacija. Mielės ir pieno rūgšties bakterijos dauginasi, skaidydamos krakmolą ir baltymus. Po kelių dienų atsiranda pelėsis — ir tai yra geras ženklas, ne blogas.
Pelėsiniai grybai gamina medžiagas, kurios slopina kenksmingus dirvožemio organizmus ir padeda šaknims geriau pasisavinti maistą. Toks natūralus „dezinfektantas” padeda agurkų šaknims augti sveikesnėje aplinkoje, kur mažiau konkurencijos dėl maistinių medžiagų. Kartu fermentas praturtina dirvą azotu, kaliu ir naudingais mikrobais, kurių sintetinės trąšos nesuteikia.
Kaip paruošti fermentą
Trečdalį kibiro pripildyti tamsios ruginės duonos — geriausiai tinka kelių dienų senumo plutelės, kuo tamsesnės, tuo geriau. Balta pjaustalinė duona netinka — joje per mažai maistinių medžiagų fermentacijai. Užpilti penkiais litrais šilto, bet ne verdančio vandens. Duona turi likti panardinta — lėkštė arba akmuo ant viršaus neleis jai kilti.
Kibirą uždengti dangčiu su keliomis skylutėmis ir pastatyti į šiltą vietą. Ne tiesioginėje saulėje, bet ten, kur temperatūra stabili — nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių laipsnių.
„Aš laikydavau prie šiltnamio sienos,” — papasakojo sodininkė Aldona. — „Per savaitę mišinys tampa drumstas, rūgštus ir kvepia gira. Tada žinai — galima naudoti.”
Praskiedimas ir laistymas
Perkošti skystį per marlę arba sietą. Likusias pluteles — tiesiai į kompostą, nieko neišmesti. Praskiesti su vandeniu santykiu vienas su vienu — koncentruotas fermentas per stiprus ir gali nudeginti šaknis.
Laistyti po agurkų pagrindais, ne ant lapų. Kiekvienam augalui — apie pusę litro praskiesto skysčio. Dirva turi būti drėgna, bet ne apsemta. Laistyti geriausia vakare, kai saulė jau nusileidusi ir dirva atvėsusi.
„Kartojau kas dvi savaites viso augimo metu,” — pridūrė Aldona. — „Agurkai pradėjo augti sparčiau jau po pirmo laistymo. Lapai tamsesni, stiebai tvirtesni.”
Jodas — papildomas impulsas, bet atsargiai
Į dešimt litrų fermento galima įpilti dešimt mililitrų jodo — tai papildomai stiprina augalų atsparumą ligoms ir grybinėms infekcijoms. Bet būtent dešimt mililitrų. Ne daugiau. Perteklius nudegina šaknis, ir tada jokia trąša nebepadės.
Mišinys skleidžia aštrų, žemišką kvapą, todėl ruošti geriausia lauke arba pašiūrėje su gera ventiliacija. Pirštinės — neprivalomas, bet protingas pasirinkimas. Po košimo likusias pluteles galima mesti į kompostą — ten jos toliau irs ir maitins dirvą.
Tą vasarą iš keturių agurkų krūmų priskyniau daugiau nei ankstesniais metais iš aštuonių. Skirtumas nebuvo subtilus. Jis buvo akivaizdus — tvirtesni stiebai, sodresnė lapija, traškesni vaisiai. Ir viskas kvepėjo gira. Lygiai taip, kaip močiutės kibiras prie šiltnamio.
