Močiutė vidurvasarį visada grįždavo iš pievos su pilna prijuoste. Liepžiedžiai kvepėdavo medumi, o virtuvė kelioms dienoms virsdavo mažute vaistine.
„Vaistinė toli, o pieva čia pat”, — juokdavosi ji. Nieko nepirkdavo. Viską rasdavo laukų pakraščiuose — tereikėjo žinoti, ko ieškoti ir kada. Ta tyli žolynų vertė niekur nedingo: ji vis dar laukia visiems matomoje vietoje, palei takus, kuriais praeiname nė nepažvelgę.
Liepžiedžiai — nuo kosulio ir neramaus vakaro
Liepžiedžiai skinami pačiame žydėjimo įkarštyje, kai kvapas stipriausias, o žiedai dar šviesūs ir sveiki.
Kaime juos džiovindavo pavėsyje, ant švarios drobės ar laikraščio, o paskui užplikydavo arbatai, kuri ramina krūtinę ir malšina sausą kosulį. Kartais iš liepžiedžių ruošdavo ir švelnų skalavimo skystį gerklei, kai liga užsitęsdavo. Išgerta vakare, arbata tyliai nuramina po sunkios dienos ir padeda lengviau užmigti.
„Liepa niekada neskuba — todėl ir žmogų nuramina”, — sakydavo žolininkė Birutė, mokiusi kaimo moteris rinkti žoles.
Ramunėlės sudirgusiai gerklei
Ramunėlės pražysta laukų šilumoje, ir būtent tada renkamos, kol žiedeliai dar balti ir standūs.
Mažus žiedelius džiovina pavėsyje, kur oras gerai juda, o paskui plikina švelniems skalavimams. Jos ramina karštį bei jautrumą burnoje ir gerklėje, todėl praverčia jau peršalimo pradžioje.
Surinktos sausą dieną, ramunėlės gerai laikosi ir tarnauja namų ūkiui dar ilgai po vasaros.
Gyslotis, rugiagėlės ir medetkos
Šalia ramunėlių pievų pakraščiuose auga dar trys ištikimi pagalbininkai.
Gyslotis nuo seno laikomas priemone nuo gerklės skausmo ir smulkių žaizdų — jo lapai malšina perštėjimą, todėl dažnai augdavo prie pat kaimo takų, kur visada po ranka. Rugiagėlės tinka vėsiems kompresams pavargusioms akims ir sudirgusiai odai. Medetkų šilti žiedai padeda virškinimui, mažina pabrinkimą ir teikia namams jaukumo.
„Nereikia visko iš karto. Užtenka trijų keturių augalų, kuriuos tikrai pažįsti”, — pridūrė Birutė, kai kažkas jos paklausė, nuo ko pradėti.
Kaip rinkti, džiovinti ir laikyti
Žoles renka saulėtą rytą, kai rasa jau nudžiūvusi, o lapai sausi palietus. Imami tik sveiki stiebai, kerpant virš lapo, kad augalas atsigautų ir dar suvešėtų.
Su žiedais elgiamasi švelniai — sumuštos dalys atmetamos. Paskui žolės paskleidžiamos plonu sluoksniu pavėsingoje, vėdinamoje vietoje. Niekada kaitrioje saulėje — ji išgarina brangiausią kvapą ir naudingąsias medžiagas.
Kai žolės tampa trapios, jos supilamos į švarius stiklainius arba drobinius maišelius, atokiau nuo karščio ir drėgmės. Ant kiekvieno indelio verta užrašyti pavadinimą — džiovinta žolė greitai tampa panaši viena į kitą, o po kelių mėnesių atskirti jas darosi sunku.
Pati arbata ruošiama paprastai: šaukštelis žiedų ar lapų užpilamas stikline karšto, bet jau ne verdančio vandens — kaip tik tokio, kad neišgaruotų švelniausios medžiagos. Indas uždengiamas kelioms minutėms, paskui perkošiama ir geriama neskubant. Skalavimams skystis daromas šiek tiek stipresnis. Pradedantiesiems geriau pradėti nuo vienos žolelės — taip lengviau suprasti, kaip organizmas reaguoja.
Kada verčiau susilaikyti
Ne viskas, kas auga pakelėje, tinka rinkti. Prie judrių kelių, laukuose su purškalais ar drėgnose pažemėse augusius augalus geriau palikti — juose kaupiasi tai, ko namuose tikrai nenorime.
Ir dar viena taisyklė: vaistažolės ramina, bet nepakeičia gydytojo. Užsitęsus ligai, arbata — tik pagalbininkė, ne sprendimas. Abejojant dėl augalo, geriau jo neskinti, nei rizikuoti supainioti su panašiu, bet netinkamu.
Močiutės tai žinojo be jokių knygų. Jos nerinko visko iš eilės — rinkdavo tik tai, ką pažino iš vaikystės, ir būtent todėl jų mažoji vaistinė niekada nesuklysdavo.
