Močiutė niekada nevalgydavo džiovintų abrikosų tiesiai iš maišelio. Pirma juos suberdavo į dubenį. Užpildavo vėsiu vandeniu. Ir palikdavo stovėti, kol pati baigdavo darbus virtuvėje.
Vaikystėje man tai atrodydavo kaip nereikalingas užsispyrimas. Kam laukti, jei galima kąsti dabar? Tik po daugelio metų supratau, kad ji darydavo tiksliai tą, ką šiandien pataria specialistai.
Ką iš tikrųjų nuplaunate
Džiovinti abrikosai atrodo kaip paprasčiausias užkandis. Bet jų paviršiuje dažnai lieka apdorojimo medžiagų — dažniausiai sieros dioksido, kuris naudojamas spalvai išsaugoti ir gedimui stabdyti.
Paprastas nuplovimas po čiaupu tokio sluoksnio nenuima iki galo. Vanduo nubėga per greitai, o dalis likučių įsigeria į minkštą vaisiaus paviršių.
„Žmonės mano, kad skalavimas viską išsprendžia, — paaiškino turgaus prekeivė, kai jos paklausiau apie tamsesnius, matiniu apnašu padengtus abrikosus. — Bet ką tik nuplauti ir tikrai išvalyti — du skirtingi dalykai.”
Ji pridūrė, kad labiau padengtus gabalėlius verta patrinti tarp pirštų. Švelniai. Kad plėvelė atsileistų, o minkštimas liktų nepažeistas.
Kodėl svarbiausia ne vanduo, o laikas
Tikrasis lūžis įvyksta ne skalaujant, o mirkant. Nuplautus abrikosus reikia visiškai panardinti į vėsų vandenį švariame stikliniame ar keramikiniame inde ir palikti maždaug valandai.
Per tą laiką vaisiai suminkštėja, atsigauna jų tekstūra, o paviršiaus likučių lieka kur kas mažiau. Kietesni gabalėliai gali pareikalauti ir ilgiau. Po mirkymo vandenį nupilkite ir abrikosus dar kartą nuskalaukite.
Vienas dalykas čia principinis: jokio karščio. Aukšta temperatūra ardo vitaminus ir menkina maistinę vertę. Todėl mirkoma vėsiame, ne karštame vandenyje.
Kai norisi greičiau
Ne visada turime laisvą valandą. Tokiais atvejais yra keli spartesni būdai, tik su viena sąlyga — šiluma turi būti ribojama.
Garuose abrikosai suminkštėja maždaug per dešimt minučių. Mikrobangų krosnelėje ar lėtoje viryklėje su lašu vandens gali užtekti vos trijų minučių. Bet kuo daugiau karščio, tuo daugiau prarandama.
Todėl vėsus mirkymas lieka patikimiausias variantas tiems, kam rūpi ne tik skonis, bet ir tai, kas iš tikrųjų patenka į organizmą.
Užpilas, kurį verta pasidaryti
Yra ir kita gudrybė, apie kurią žino nedaugelis. Penkis–aštuonis nuplautus abrikosus įdėkite į puodelį atvėsinto virinto vandens ir palikite maždaug dvylikai valandų.
Vanduo pamažu perima tirpiuosius vitaminus ir mineralus, o gautas užpilas būna vos juntamai aromatingas. Suminkštėjusius vaisius galima suvalgyti čia pat.
„Nieko neišmesk, — sakydavo močiutė. — Nauda dažnai lieka ten, kur jos nesitiki.”
Tada nesupratau. Dabar darau lygiai taip pat.
Pabandykite paprastą testą: kitą kartą prieš valgydami abrikosus pamirkykite juos valandą, o antrą saują suvalgykite iškart iš pakuotės. Skirtumą pajusite ir tekstūroje, ir tame, kaip lengviau juos virškinate. Būtent tada tampa aišku, kodėl senoji karta niekada neskubėjo.
