Po trijų mėnesių kasdienių pasivaikščiojimų keliai ėmė tintti taip, kad vakare vos užlipdavau laiptais.
Galvojau, kad praeis. Nepraėjo. Kai pagaliau nuėjau pas šeimos gydytoją Renatą Kazlauskienę, ji paklausė vieno paprasto dalyko: „Kiek kilometrų per dieną einate?” Atsakiau, kad apie penkis. Ji papurtė galvą ir pasakė tiesiai: „Jūsų sąnariai jau siunčia signalą – laikas klausyti.”
Tada pridūrė tai, ko visai nesitikėjau: „Sėskite ant stacionaraus dviračio. Efektas širdžiai tas pats, bet keliai jums padėkos.”
Kodėl dviratis degina ne prasčiau nei ėjimas
Renata paaiškino, kad mynimas aktyvina didžiąsias kojų ir klubų raumenų grupes – keturglaves, užpakalines šlaunies, sėdmenis. Kiekvienas apsisukimas reikalauja jėgos prieš pasipriešinimą, ir organizmas tam išlaikyti eikvoja energiją. „Kai padidinsite tempą arba pasipriešinimą, kūnas įjungia papildomas raumenų skaidulas,” – aiškino gydytoja. – „Metabolinė kaina auga, bet sąnariai lieka ramūs.”
150 minučių per savaitę vidutiniu intensyvumu arba 75 minutės dideliu – tiek rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Tai trys–penkios treniruotės po pusvalandį. Renata patikslino: „Širdis neskiria, ar jūs einate parku, ar myniate pedalus. Ji mato tik krūvį.”
Pirmą savaitę myniau vos po penkiolika minučių. Po mėnesio jau sėdėdavau ant dviračio keturiasdešimt minučių, ir keliai nebebuvo ištinę nė karto.
Kam tai tinka labiausiai
Paklausta, kam ši mankšta tinkamiausia, Renata neslėpė: „Žmonėms su osteoartritu, antsvoriu, širdies dekompensacija – visiems, kam kūno svoris ant sąnarių per didelė kaina.” Vyresni pacientai ją toleruoja gerai. Tie, kurie grįžta po ilgo neveiklumo, irgi – nes pradėti galima nuo pačio lengviausio režimo.
„Dažnai matau pacientus, kurie bėgiodavo, paskui vaikščiodavo, paskui tiesiog sėdėdavo,” – sakė Renata. – „Stacionarus dviratis leidžia sustoti ties tuo viduriniu variantu ir ten pasilikti.”
Kaip neprisidaryti žalos namuose
Prieš pirmą treniruotę Renata liepė sureguliuoti sėdynę taip, kad koja ant apatinio pedalų taško liktų šiek tiek sulenkta. Vairas – tokiame aukštyje, kad pečiai nebūtų sutraukti. „Jei po treniruotės skauda apatinę nugarą – vairas per žemai. Jei kelius – sėdynė per žemai,” – patarė ji.
Pradžioje – lengvas tempas tris minutes apšilimui. Pasipriešinimą didinti tik tada, kai technika stabili ir kvėpavimas tolygus. Intervalai – trumpi intensyvūs spurtai su poilsiu tarp jų – ateina vėliau, kai kūnas jau pripratęs.
„Stebėkite širdies ritmą ir kelio pojūtį,” – pakartojo Renata. – „Jei bet kas skauda – stabdykite. Dviratis nuo jūsų nepabėgs.”
Dabar kiekvieną vakarą sėdu ant to paties dviračio, kuris stovi miegamajame. Keliai nebetinsta. Širdis dirba. O penkių kilometrų pasivaikščiojimų nebepasiilgstu nė kiek.
