Prieš porą metų sodas atrodė tobulai. Hostos vešlios ir tankios, gebenės dengia tvorą žaliu kilimu, lelijos žydi prie takelio. Vakarais terasa kvepėjo žiedais. Bet kartu su grožiu ateidavo ir svečiai — uodai, kurie niekur nesitraukdavo iki pat tamsos. Problema buvo ne kaimynų pelkė ir ne šalia tekantis griovys. Problema augo tiesiai sode.
Tankūs augalai — tobulas prieglobstis
Hostos su savo plačiais lapais sukuria storą pavėsį prie pat žemės. Tamsią, vėsią, drėgną zoną — tiksliai tokią, kokios uodams reikia dieną pailsėti ir palaukti vakaro. Gebenės daro tą patį. Tankus žalias kilimas palei tvorą ar sieną sulaiko drėgmę, blokuoja oro cirkuliaciją ir suformuoja mikroklimatą, kuriame uodams geriau nei bet kur kitur kieme.
„Maniau, kad uodai ateina iš kažkur kitur”, — pasakojo viena sodininkė. „Kol praretinau gebenes palei terasą — ir tą patį vakarą jų buvo perpus mažiau.”
Šie augalai patys savaime nėra blogi. Bet kai jų per daug, kai jie susigrūdę ir kai po jais nuolat drėgna — uodams geresnės vietos nereikia.
Paslėptas vanduo žieduose
Lelijos gali sulaikyti lietaus vandenį savo taurelės formos žieduose. Atrodo niekis — keli mililitrai. Bet uodei to užtenka. Vienas žiedas su stovinčiu vandeniu — tai potenciali dešimčių lervų vieta.
Jei namuose laikote bromelijas — su jomis situacija dar ryškesnė. Jų lapų taurėse vanduo kaupiasi natūraliai ir išlieka ilgiau nei bet kur kitur. Kadangi Lietuvoje bromelijos auga tik kambariuose, uodų problemą jos kelia prie atvirų langų arba kai vazonus vasarai iškeliate į terasą.
„Po kiekvieno lietaus dabar einu pro lelijas ir apverčiu žiedus”, — paaiškino sodininkė. „Trisdešimt sekundžių darbo — bet skirtumas juntamas.”
Ką daryti po lietaus
Po audros sodas tampa uodų veisykla, jei nesiimi kelių paprastų žingsnių. Lėkštutės po vazonais, kibirai, dekoratyviniai indai — viskas, kame susikaupė vanduo, turi būti išpilta iš karto.
Tankius augalų kupstus verta patikrinti — ar neužsistovėjo pelkutė tarp stiebų. Gebenės ir kiti žemės dangalai turėtų būti apkarpyti ten, kur drėgmė ilgiausiai nesitraukia. Hostas praretinti — ne pašalinti, o tiesiog leisti orui cirkuliuoti.
„Anksčiau po lietaus tiesiog laukdavau, kol nudžius”, — prisipažino sodininkė. „Dabar per dvidešimt minučių apverčiu žiedus, išpilu vandenį ir patikrinu kampus. Skirtumas — vakaras be dūzgimo.”
Augalai, kurie veikia priešinga kryptimi
Melisa, serenčiai ir mėta — trys sodininko pagalbininkai, kurie skleidžia kvapus, uodams nepatrauklius.
Melisa suteikia ryškią citrusinę natą. Serenčiai — ne tik spalvų, bet ir stipresnį kvapo barjerą. Mėta plinta greitai, todėl ją geriausiai auginti vazone, kad neužkariautų viso gėlyno. Geriausias vietas šiems augalams — prie drėgnesnių, pavėsingų zonų, ten, kur hostos ar gebenės kuria tą prieglobstį uodams.
Šie augalai Lietuvos soduose auga puikiai ir nereikalauja jokios ypatingos priežiūros. Pakanka saulėtos ar pusiau pavėsinės vietos ir retkarčiais palaistyti.
Po to vieno sezono, kai gebenės buvo praretintos, hostos patrauktos nuo pat takelio krašto, o prie terasos atsirado vazonas su mėta — vakarai sode pasikeitė. Ne tobulai. Bet uodų dūzgimo nebeliko tiek, kad reikėtų bėgti vidun po dešimties minučių. Kartais to pakanka.
