Kad uogienė būtų tirščia ir net po daugelio mėnesių džiugintų sodriu skoniu bei aromatu, ją reikia teisingai virti. Nieko sudėtingo čia nėra — idealų būdą sugalvojo labai seniai.
Šis tradicinis metodas remiasi natūraliu vaisių pektinu ir subtiliu laiko parinkimu — ne ilgu virimu. Vaisiai sumaišomi su cukrumi ir paliekami maceruotis, tada trumpais ciklais verdami, kad sirupas sutirštėtų, o vaisių gabalėliai išliktų nepažeisti.
Ingredientai
- Vaisiai (abrikosai, slyvos, vyšnios, obuoliai, kriaušės) — 1 dalis
- Cukrus — 1 dalis (proporcija 1:1 su vaisiais)
- Citrinos sultys — šiek tiek (per paskutinį virimą, nebūtina)
Gaminimas
Nuplauname ir nusausiname vaisius. Iš abrikosų, slyvų ar vyšnių išimame kauliukus. Iš obuolių ir kriaušių — sėklalizdžius. Žievelių geriau nelupti — jose daugiausiai pektino, kuris kaip tik ir atsakingas už uogienės tirštumą. Be žievelių teks dėti daugiau cukraus.
Sudedame vaisius į puodą ir užberiame cukrumi ant viršaus — nemaišome. Paliekame kelioms valandoms, kol išsiskirs sultys ir vaisiai truputį nusės. Per tą laiką cukrus pradės palaipsniui tirpti.
Dedame puodą ant silpnos ugnies ir atverdame. Verdame tik 5–7 minutes — ne ilgiau. Tada nukeliame nuo ugnies.
Uogienė turi visiškai atvėsti. Po to tokį ciklą kartojame dar 2–3 kartus. Su kiekvienu pašildymu sirupas vis tirštėja, o uogos ar vaisių gabalėliai išlieka sveiki ir nepažeisti.
Per paskutinį virimą, jei norite, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių — ryškesnei spalvai.
Gaunasi tirščia, aromatiška uogienė su sveikais vaisiais — tokia, kokią darydavo mūsų mamos ir močiutės.
