Nuskyniau dubenį braškių. Nupjoviau žaliąsias uodegėles. Ir vietoj šiukšliadėžės — sudėjau jas ant švaraus audinio virtuvės stale.
Kaimynė pro langą paklausė: „Ką tu su jomis darysi?”
Arbatą. Tokią, kurios parduotuvėje nepirksi.
Kodėl braškių viršūnėlės — ne atliekos
Braškių žaliosios dalys — koteliai ir lapeliai — turi taninų, aromatinių junginių ir lengvo skonio, kuris primena patį uogą, tik subtilesnis. Verdant jas tiesiog kaip arbatą — rezultatas silpnas ir neįdomus. Bet jei prieš tai tris dienas paruoši teisingai — skirtumas milžiniškas.
Paslaptis — fermentacija. Tas pats principas kaip juodojoje arbatoje: sutraiškei, palaikei drėgmėje, išdžiovinai. Ląstelės suyra, taninai išsilaisvina, aromatas sustiprėja kelis kartus.
„Mano senelis taip darydavo su visomis uogų uodegėlėmis,” — pasakojo pažįstama Birutė. „Braškių, aviečių, žemuogių — viską rinkdavo.”
Pirma diena: džiovinimas pavėsyje
Iš karto po skynimo viršūnėles reikia paskleisti plonu sluoksniu ant švaraus medvilninio audinio. Ne ant popierinės servetėlės — ji prilimpa. Ne ant metalinio padėklo — jis kaista.
Svarbiausia — neplauti. Vanduo nuplauna natūralią apsauginę plėvelę ir susilpnina aromato išsaugojimą. Jei viršūnėlės švarios — to pakanka.
Vieta turi būti pavėsinga ir gerai vėdinama. Tiesioginė saulė ardo skonines medžiagas ir taninus per kelias valandas — visas darbas nueis veltui. Kas tris keturias valandas viršūnėles apversti, kad džiūtų tolygiai ir niekur nesusikauptų drėgmė. Tikslas — ne išdžiovinti iki galo, o tik leisti paviršiui lengvai apvysti. Vakare jos turėtų atrodyti šiek tiek suvytusios, bet dar lanksčios — kaip žolė po saulėtos dienos.
Antra diena: traiškymas ir fermentacija
Ryte viršūnėlės turėtų būti šiek tiek apdžiūvusios, bet dar lanksčios. Tada imti mažomis porcijomis ir švelniai traiškyti tarp pirštų — tiek, kad pasirodo lašelis sulčių. Ne trinti iki tyrės. Tik suardyti ląstelių sieneles.
„Kai pajunti kvapą — reiškia, teisingai darai,” — pridūrė Birutė. „Jei nekvepėja — per mažai spaudei.”
Sutraiškytas viršūnėles sudėti į švarų stiklinį ar keraminį indą. Uždengti drėgna marle — drėgna, bet ne šlapia. Pastatyti šiltoje pavėsingoje vietoje dvylikai valandų. Per tą laiką masė tamsėja, aromatas sodrinasi. Tai ir yra fermentacija.
Trečia diena: galutinis džiovinimas
Po dvylikos valandų marlę nuimti ir viršūnėles vėl paskleisti plonu sluoksniu ant švaraus audinio. Džiovinti pavėsyje, kartą ar du apverčiant. Kai medžiaga švariai lūžta tarp pirštų ir netrupa į miltelius — viskas. Paruošta.
Sudėti į sausus stiklinius indelius arba popierinius maišelius. Laikyti atokiai nuo karščio, drėgmės ir stiprių kvapų — kaip ir bet kurią žolelių arbatą.
Kaip užplikyti
Šaukštelis džiovintų viršūnėlių į puodelį. Užpilti 80 laipsnių vandeniu — ne verdančiu, nes per aukšta temperatūra nužudo subtilų skonį. Palaukti penkias minutes.
Spalva — šilta, gintarinė. Skonis — lengvas braškių aromatas su žolynų gyliu, kurio šviežiose uodegėlėse niekada nebūtumėte pajutę. Galima gerti vieną arba sumaišyti su įprasta žaliąja arbata — proporcija vienas su vienu puikiai veikia.
Vienas indelis džiovintų viršūnėlių vystosi keliems mėnesiams. Trys dienos darbo. Nulis eurų investicijos. Ir arbata, kurią gali paruošti tik tas, kas braškių neišmeta iki galo.
