Kibiras. Grėblys. Dar vienas kibiras. Kiekvieną rudenį po senuoju antaniniu praleisdavau kelis vakarus, o surinktus obuolius išveždavau į žaliųjų atliekų aikštelę. Kartais po dvi priekabas per sezoną.
Atrodė logiška. Puvėsiai, vapsvos, rūgštus kvapas. Kam viso to reikia sode?
Kol vieną kartą tą pilną priekabą pamatė pažįstama sodininkė Birutė, prižiūrinti pusės hektaro sodą.
– Tu veži lauk tai, už ką pavasarį mokėsi parduotuvėje, – pasakė ji.
Kodėl obuolys po medžiu – ne šiukšlė
Obuolys – tai vanduo, cukrūs ir skaidulos. Irdamas jis virsta organine medžiaga, kuria minta dirvožemio mikroorganizmai ir sliekai. Žievelė, minkštimas, net sėklos – viskas grįžta į žemę kaip humusas.
Komposte obuoliai veikia kaip greitasis kuras. Jie drėgni ir saldūs, todėl krūva įkaista greičiau, o irimas paspartėja. Būtent to dažnai trūksta krūvai, sukrautai vien iš sausų lapų.
Bet čia slypi ir mano antroji klaida. Pirmaisiais metais į kompostą verčiau viską iš eilės.
Vienas suaugęs vaismedis derlingais metais numeta dešimtis kilogramų vaisių. Tai dešimtys kilogramų organinės medžiagos, kurios kitu atveju tektų pirkti maišuose. Mano sode tokių obuolių susikaupdavo tiek, kad kiekvieną rudenį užpildydavau visą priekabą. Dabar ta pati masė per metus virsta keliais karučiais tamsios, purios žemės.
Kuriuos obuolius kompostuoti draudžiama
– Pirmiausia surūšiuok, – atsiduso Birutė, pamačiusi mano pirmąją komposto krūvą. – Pusė šitų serga.
Obuoliai su rudomis dėmėmis, ant kurių ratilais išsidėsčiusios gelsvai pilkos pagalvėlės, serga vaisių puviniu, dar vadinamu monilioze. Sudžiūvę, susitraukę obuoliai, likę kaboti ant šakų, – vadinamosios mumijos – irgi platina šią ligą. Mėgėjiškame komposte tokie vaisiai dažniausiai nesušyla tiek, kad grybas žūtų. Pavasarį sporos vėl grįžta į sodą.
Juos reikia užkasti ne mažiau kaip 40 cm gylyje, toliau nuo vaismedžių, arba išvežti. Į kompostą keliauja tik obuoliai be pelėsio, be didelių minkštų dėmių ir be kenkėjų išraustų kanalų.
Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas: mumijas reikia nuskinti ir nuo šakų, ne tik surinkti nuo žemės.
Kaip sukrauti krūvą, kad ji nerūgtų
Vieni obuoliai komposte virsta rūgščia, lipnia mase. Juos būtina subalansuoti sausomis medžiagomis.
Birutės santykis paprastas: viena dalis obuolių ir dvi trys dalys sausų lapų, šiaudų ar suplėšyto kartono. Obuolius prieš tai verta sukapoti kastuvu – sveiki vaisiai suyra daug lėčiau.
Krūvą reikia permaišyti kas dvi tris savaites. Pajutote rūgštų, actišką kvapą? Įmaišykite daugiau sausų lapų ir saują kitą medžio pelenų. Krūva sausa kaip šienas? Palaistykite.
– Geras kompostas kvepia mišku, ne vynine, – pridūrė Birutė.
Kada kompostas bus paruoštas
Kantrybė čia svarbiausia. Rudenį sukrauta obuolių ir lapų krūva gerai prižiūrima subręsta per šešis–dvylika mėnesių. Paruoštas kompostas tamsus, purus, byrantis, jame nebeatpažinsite nei obuolių, nei lapų.
Pusiau suiręs kompostas, kuriame dar matyti vaisių gabalų, lysvėms netinka. Jis gali „nusavinti“ azotą iš dirvos, o daigai ims gelsti. Tokią masę geriau palikti dar pabrandinti arba naudoti tik rudenį, įterpiant į tuščias lysves, kurios iki pavasario pailsės.
– Nori greitai – gausi rūgštynę, – juokėsi Birutė. – Nori gerai – palauk vasaros.
Paruoštą kompostą verta įterpti po 3–5 cm sluoksnį į lysvių paviršių ir lengvai sumaišyti su žeme. Ypač jam dėkingi pomidorai, cukinijos, moliūgai ir agurkai. Vaismedžiams pakanka paskleisti kompostą ratu aplink kamieną, bet ne pačiu kamienu.
Mulčias ir pašaras: kur slypi spąstai
Smulkintus obuolius galima paskleisti plonu sluoksniu po krūmais ar tarp lysvių ir užberti lapais. Jie saugo žemę nuo išdžiūvimo ir pamažu ją maitina.
Bet sluoksnis turi būti plonas. Storas saldžių vaisių kilimas vilioja vapsvas ir peles, o pelės žiemą mielai apgraužia jaunų vaismedžių žievę.
Sveikus obuolius saikingai galima duoti vištoms, triušiams ar ožkoms. Tačiau krūvų pamiškėje ar už tvoros palikti nederėtų – jos traukia šernus, o Lietuvoje dėl afrikinio kiaulių maro to ypač reikėtų vengti.
Jei komposto dėžės neturite, obuolius galima užkasti ir tiesiogiai – tuščioje lysvėje iškasti 30 cm griovelį, suberti sveikus, sukapotus vaisius, sumaišyti su lapais ir užkasti žeme. Iki pavasario dauguma jų suirs, o sliekai šią vietą pamėgs labiausiai visame sode.
Kaip žinoti, kad veikia
Įterpus obuolių kompostą į lysves, verta stebėti dirvą. Gera žemė byra grumstais. Ji nėra nei lipni, nei sausa kaip pelenai. Po lietaus vanduo susigeria, o ne stovi balomis.
Jei žemė tapo lipni ir rūgščiai kvepia, kompostas buvo per drėgnas – kitą kartą į jį reikia daugiau sausų medžiagų. Jei augalai auga tolygiai, lapai sveikos spalvos, o žemė lengvai įdirbama – vadinasi, viskas pavyko.
– Matai, – tik tiek pasakė Birutė, kai parodžiau jai pirmąją lysvę.
Mano pirmasis obuolių kompostas atsidūrė pomidorų lysvėje. Pomidorai užaugo tokie, kad teko statyti aukštesnes atramas. Nuo tada priekaba rudenį stovi garaže. O obuoliai lieka sode, kur jiems ir vieta.
