Saują sausų žiedų mama berdavo ne į puodelį. Į vonią.

Buvau gal dešimties ir stovėjau tarpduryje, nesuprasdama, kodėl suaugęs žmogus pila arbatą į vandenį, kuriame ketina maudytis. Vonios kambarys pamažu prisipildė saldaus, medų primenančio kvapo.

„Čia ne arbatai, – pasakė mama, nė neatsisukusi. – Čia man pačiai.“

Tik po daugelio metų supratau, kad liepžiedžiai jos namuose turėjo bent penkis darbus. Ir arbata buvo tik vienas iš jų.

Arbata, kurią visi žinome – bet ruošiame per greitai

Liepžiedžių arbata Lietuvoje pažįstama kone kiekvienam. Dažniausiai ją prisimename tada, kai ima laužyti kaulus ir kyla temperatūra. Šiltas užpilas skatina prakaitavimą, todėl peršalus jį geriame kartu su medumi ir gausiai vandens. Tai pirmasis būdas.

Antrasis – ta pati arbata, tik visai kitam tikslui. Liaudies medicinoje liepžiedžiai vertinami ir dėl švelnaus raminamojo poveikio. Šiltas puodelis po įtemptos dienos padeda atsipalaiduoti, sumažina vidinę įtampą ir lengviau nuteikia miegui.

Tai ne migdomieji. Ir ne vaistas nuo nerimo. Tiesiog ramus vakaro ritualas, kuris daugeliui veikia geriau, nei tikimasi.

Svarbiausia – kantrybė. Džiovintus žiedus užpilkite karštu vandeniu ir palikite 5–10 minučių. Ne dvi. Tik tada atsiskleidžia švelnus, gėliškas, šiek tiek medaus primenantis skonis.

Medų dėkite tik tada, kai arbata šiek tiek atvėsta. Karštame vandenyje jis netenka dalies savo vertingųjų savybių, o liepžiedžių aromatą tiesiog užgožia.

„Liepai reikia laiko, – mėgdavo sakyti mama. – Kaip ir tau vakare.“

Vonia, kuri kvepia vasara

Trečiasis būdas – tas pats, kurį mačiau vaikystėje. Tiesa, mama žiedus berdavo tiesiai į vandenį, o paskui pusvalandį juos rinkdavo nuo vonios sienelių. Patogiau kitaip: saują ar dvi džiovintų liepžiedžių užplikyti dideliame puode, palaikyti 15–20 minučių, nukošti ir supilti į šiltą vonią.

Šiltas vanduo atpalaiduoja raumenis, o liepžiedžių aromatas nuramina. Po tokios vonios lengviau užmigti. Mintys nebesisuka ratu. Kūnas pagaliau atsileidžia.

Vanduo turėtų būti malonus, apie 37–38 laipsnius. Per karšta vonia ne ramina, o vargina – širdis ima plakti greičiau, o miegas tik tolsta. Pakanka 15–20 minučių. Geriausia gulėti be telefono, be muzikos, prigesinus šviesą.

Mama tokią vonią ruošdavo ne kasdien. Tik tada, kai jausdavosi visiškai išsekusi. Ir tada visi namuose žinodavo – pusvalandį jos geriau netrukdyti.

Šiltas kompresas ten, kur maudžia

Ketvirtasis būdas daugeliui visai negirdėtas. Karštame liepžiedžių užpile sudrėkinama švari medžiaginė servetėlė ar marlė, lengvai išgręžiama ir uždedama ant skaudamos vietos.

Daugiausia darbo čia atlieka šiluma, o liepžiedžiai suteikia švelnų kvapą ir papildomą ramybės pojūtį. Kompresą laikykite 10–15 minučių ir žiūrėkite, kad jis nebūtų per karštas – oda turi jausti malonią šilumą, ne deginimą.

Kompreso nereikėtų dėti ant atvirų žaizdų, uždegimo apimtų ar stipriai paraudusių vietų – ten šiluma gali tik pakenkti.

„Kodėl ne paprastu vandeniu?“ – kartą paklausiau.

Mama tik trūktelėjo pečiais: „Pabandyk abu. Tada pati pasakysi.“

Pabandžiau. Ir daugiau neklausinėjau.

Garai, kai užgula nosį

Penktasis būdas – inhaliacija. Saujelę žiedų užplikykite dubenyje, pasilenkite virš jo, galvą uždenkite rankšluosčiu ir kelias minutes ramiai kvėpuokite.

Šilti garai padeda atlaisvinti užgulusią nosį ir nuramina sudirgusius kvėpavimo takus. Tai ne stebuklas. Bet peršalus būtent tokios kelios minutės kartais leidžia lengviau įkvėpti ir ramiau užmigti. Kai kas į liepžiedžius įberia ir šaukštą ramunėlių ar čiobrelių – tokie mišiniai liaudies medicinoje naudojami nuo seno.

Čia būtinas atsargumas. Ką tik užviręs vanduo gali nuplikyti veidą, todėl palaukite, kol garai taps malonūs, o ne deginantys. Vaikams tokių inhaliacijų geriau nedaryti – dubenį apversti per lengva.

Iš kur imti žiedus ir kam verta pasisaugoti

Lietuvoje liepų netrūksta – mažalapės liepos auga parkuose, sodybose ir miškų pakraščiuose. Vis dėlto žiedų nereikėtų skinti nuo medžių prie judrių gatvių ar magistralių: kartu su žiedais parsineštumėte ir dulkių, ir išmetamųjų dujų. Geriau rinkti toliau nuo kelių arba nusipirkti džiovintų liepžiedžių vaistinėje. Skinami žiedai turi būti kartu su šviesiu pažiedlapiu, o džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.

Liepžiedžiai laikomi švelnia žolele, tačiau alergiškiems žiedadulkėms, nėščiosioms ir sergantiems lėtinėmis ligomis verta pasitarti su gydytoju. Peršalus, jei temperatūra laikosi kelias dienas ar ima sunkiai kvėpuotis, jokia arbata nepakeis medikų apžiūros.

Mama apie liepžiedžius niekada nekalbėjo kaip apie vaistą. Ji sakydavo, kad tai būdas sustoti. Užplikyti, palaukti, įkvėpti, pagulėti šiltame vandenyje. Kad ir kas iš to labiau padėdavo – žiedai ar tos kelios tylios minutės – rezultatas būdavo tas pats. Ji grįždavo iš vonios kambario rami. Ir mes visi tai jausdavome.