Keptuvė dar šnypštė, kai pakėliau ją virš kriauklės. Ranka sustojo pusiaukelėje. Auksinis aliejus tįso prie krašto, o aš staiga pagalvojau, kiek jo per metus nuplauna vanduo.
Anksčiau nė nesusimąstydavau. Pakepdavau, palaukdavau, išpildavau. Toks buvo įprotis, perimtas dar iš mamos virtuvės.
„Ką tu darai?” — paklausė vyras, pamatęs, kad statau keptuvę atgal ant viryklės. „Nieko neišpilsiu. Pažiūrėk, jis dar visai švarus”, — atsakiau. Jis gūžtelėjo pečiais, bet paskui pats ėmė nešti man tuščius stiklainius.
Nuo tada aliejus po kepimo pas mane keliauja ne į vamzdį, o į spintelę.
Kaip saugiai laikyti panaudotą aliejų
Pirmas dalykas — atvėsinti. Karštą aliejų pilti į indą pavojinga: plastikas gali deformuotis, o stiklas įtrūkti. Palaukiu, kol keptuvė atšąla iki kambario temperatūros.
Tada perpilu į švarų, sausą stiklainį su sandariu dangteliu. Ant jo užklijuoju lipduką su data. Skamba smulkmeniškai, bet judrioje virtuvėje tas vienas žodis apsaugo nuo painiavos.
Stiklainį statau į tamsią, vėsią spintelę. Šviesa ir šiluma aliejų gadina greičiau nei bet kas kitas. Tamsoje jis išlieka tinkamas kur kas ilgiau.
Perkošti prieš antrą kepimą
Prieš naudodama aliejų dar kartą, visada jį perkošiu. Trupiniai ir prisvilę likučiai — būtent jie greitina gedimą ir suteikia kartų prieskonį.
Man užtenka smulkaus sietelio arba paprasto kavos filtro. Aliejų pilu lėtai. Dalelės lieka viršuje. Skystis nubėga švarus.
„Argi verta tiek vargti?” — kartą suabejojo kaimynė. Parodžiau jai stiklainį — perkoštas aliejus buvo skaidrus, be jokių nuosėdų. Ji patylėjo, o kitą savaitę pati paprašė parodyti, kaip tai daroma.
Ugnies įkūrimui ir gyvūnų maistui
Nukoštą aliejų puikiai panaudoju laužui. Truputį užlašinu ant sulankstyto kartono ar sausų kankorėžių, įdedu tarp pagaliukų — ir ugnis įsipliekia greičiau. Sutaupau degtukų ir pirktinių įkūriklių.
„Iš aliejaus — laužui?” — nustebo sūnus. „Užlašink ant kartono ir pamatysi”, — pasiūliau. Ugnis įsiplieskė iš pirmo degtuko.
Su aliejumi elgiuosi atsargiai, laikau atokiau nuo atvirų indų, kaip su bet kuria degia medžiaga.
Visai paprastą aliejų — tokį, kuris nebuvo maišytas su svogūnu, česnaku ar aštriais prieskoniais — kartais įmaišau į šuns košę. Visai mažą kiekį, tik tekstūrai ir energijai. Prieskoninto aliejaus augintiniams niekada neduodu.
Prieš skruzdėles sode
Likusį prieskonintą aliejų atiduodu sodui. Nedideliu kiekiu patepu skruzdžių takus, vietas aplink vazonus, kur jos būriuojasi. Poveikį sustiprina žiupsnis cinamono ar keli lauro lapai.
Prieš tepdama visada pagalvoju apie kates ir šunis — aliejų dedu ten, kur augintiniai nelaksto, kad niekas jo nenulaižytų.
Taip vienas riebalų likutis, kuris kadaise be minčių keliavo į vamzdį, dabar man atlieka keturis skirtingus darbus. Kitą kartą prieš pakeldami keptuvę virš kriauklės — stabtelėkite. Galbūt tas aliejus jums dar pravers.
