Dvi paprikų sodinukės stovėjo greta, toje pačioje lysvėje. Viena — vešli, tamsiais lapais, apkibusi žiedais. Kita — blyški, sustojusi, vos su pora vaisių. Skyrėsi ne veislė ir ne saulė. Skyrėsi maistas: pirmąją reguliariai laisčiau naminiu fermentuotu pašaru, antrąją — tik vandeniu.
Paprikoms dažniausiai trūksta ne oro ir ne saulės, o maisto medžiagų — būtent žydėjimo ir vaisių mezgimo metu. Ir tą spragą galima užpildyti beveik nemokamai.
Kodėl paprikoms svarbiausia mityba
Kai augalas gauna subalansuotą azoto, kalio, kalcio ir mikroelementų mišinį, jo jėgos pasislenka nuo lapų prie žiedų ir vaisių.
Būtent maisto medžiagų kiekis dažnai ir lemia, ar paprika subrandins kelias, ar visą saują ankščių. Gerai maitinami augalai išlaiko daugiau žiedų ir užaugina daugiau lygių, sveikų vaisių.
„Metų metus kaltindavau orą, kol supratau, kad tiesiog nepamaitinu augalų, — nusijuokė daržininkas Algirdas. — Nuo pašaro paprikos pasikeitė neatpažįstamai.”
Tręšimas neatstoja geros priežiūros — jis ją tik užbaigia. Ypač tai svarbu vaisių pildymosi metu — tada augalui reikia daugiausiai kalio, o jo dirvoje dažnai pritrūksta pirmiausia.
Kaip pasigaminti fermentuotą pašarą
Į indą su šiltu vandeniu sudėk duonos riekę, žiupsnį mielių, kelias bananų žieveles ir sutrintus kiaušinių lukštus.
Palik mišinį šiltoje vietoje porai trejetui dienų fermentuotis — jis pradės putoti ir rūgti. Gautas koncentratas duoda lengvai pasisavinamų angliavandenių, kalio ir kalcio, kurie palaiko šaknis bei vaisių mezgimą.
Jei turi, įmesk svogūnų lukštų ar žiupsnį medžio pelenų — bus platesnė mineralų įvairovė. Po fermentacijos skystį nukošk, kad pašalintum kietas daleles ir neužkimštum laistytuvo.
Kaip praskiesti ir palaistyti
Grynas koncentratas per stiprus, todėl vienam litrui pašaro imk 10–12 litrų vandens. Toks skiedimas sumažina druskų kiekį ir apsaugo šaknis nuo nudeginimo.
Laistyk ant iš anksto sudrėkintos dirvos — drėgnas gruntas maistą pasiskirsto tolygiau. Pilk tiesiai prie šaknų, ne ant lapų, skirdamas maždaug pusę ar vieną litrą kiekvienam augalui pagal jo dydį.
„Nepilk ant lapų — pridžius, ims lipti ir trauks ligas,” — pridūrė kaimynė. Kartok kas dešimt–keturiolika dienų, ir augimas liks tolygus. Geriausia laistyti vakare ar debesuotą dieną, kad tirpalas įsigertų, o ne iškart išgaruotų.
Geriausi priedai didesnėms paprikoms
Ne visi priedai vienodi. Daugiausiai duoda bananų žievelės (kalis), kiaušinių lukštai (kalcis) ir duona su mielėmis (maitina dirvos mikroorganizmus).
Kalis padeda vaisiams užsipildyti ir kaupti cukrų, o kalcis stiprina ląstelių sieneles ir mažina viršūninį puvinį. Svogūnų lukštai prideda apsauginių junginių, o medžio pelenai — šiek tiek fosforo ir dar kalio.
„Aš į kiekvieną kibirą dar įberdavau lukštų — kalcio niekada negana,” — sakydavo teta. Būtent toks derinys ir pastūmi paprikas nuo lapų augimo prie gausesnio derėjimo. Tik viską duok saikingai — augalui geriau reguliariai po truputį nei retai ir gausiai.
Klaidos, kurių verta vengti
Dažniausia klaida — perdozuoti azoto. Tada augalas veja vešlius lapus, o žiedų ir vaisių lieka mažai.
Antra klaida — pilti neskiestą koncentratą: jis padidina druskingumą ir sutrikdo dirvos mikroorganizmus. Trečia — laistyti sausą dirvą, kai maistas prastai pasisavinamas, o šaknys gali nudegti.
Ir nepamiršk kalcio — be jo dažnėja žiedų kritimas ir puvinys.
Pradėk paprastai: šį vakarą užmerk pirmą pašaro porciją, o po kelių dienų nukošk ir praskiesk. Palaistyk tik pusę lysvės, o kitą palik palyginimui — po poros savaičių pats pamatysi, kurios paprikos tamsesnės, tvirtesnės ir gausiau apkibusios. Tas skirtumas ir bus geriausias įrodymas.
