Įkišo įkroviklį ir stabtelėjo. Lizdas buvo šiltas. Beveik karštas — nors prie jo nieko galingo nebuvo prijungta.
— Ar taip turi būti? — paklausė ji, ranka lietdama plokštelę.
Ne, taip būti neturi. Šiltas ar karštas lizdas — ne smulkmena, o ženklas, kad kažkas jungtyje veikia ne taip. Ir kartais tai pirmas žingsnis link rimtos bėdos.
Kas verčia lizdą kaisti
Lizdas kaista dėl per didelės varžos jungties vietose. Kur srovė sunkiai prasibrauna, ten dalis energijos virsta šiluma.
Su laiku kontaktų paviršiai nusidėvi. Elektra randa vis prastesnį kelią, o esant apkrovai temperatūra kyla. Pigūs lizdai su plonomis metalinėmis dalimis ar suglebusiomis spyruoklėmis padėtį tik blogina.
Senuose namuose prisideda ir aliuminio laidai — jie oksiduojasi, o oksido plėvelė dar labiau didina varžą.
Prisideda ir apkrova. Kuo galingesnis prietaisas prijungtas, tuo daugiau srovės teka ir tuo labiau įkaista bet kuri silpna vieta grandinėje.
— Dažniausiai kaltas ne prietaisas, o atsilaisvinusi jungtis už paties lizdo, — paaiškino elektrikas Andrius, ne kartą ardęs aprūkusias rozetes. — Žmonės keičia įkroviklį, o problema slypi sienoje.
Kodėl laisvi kontaktai tokie pavojingi
Kai kontaktas atsilaisvina, sąlyčio plotas sumažėja. Srovė susispaudžia į mažesnį tašką, kaista labiau, o įkaitęs metalas oksiduojasi dar greičiau.
Susidaro užburtas ratas. Kuo prastesnė jungtis, tuo karščiau. Kuo karščiau, tuo prastesnė jungtis.
Galiausiai gali įkaisti gretimi laidai ir izoliacija. Būtent taip iš mažo šilto lizdo išauga gaisro pavojus.
— Mačiau lizdų, kur plastikas jau ištirpęs, o šeimininkai nė nepastebėjo, — pridūrė Andrius. — Kol nepajuto degėsių kvapo.
Kaip pasitikrinti saugiai
Pirmiausia — išjungti tą grandinę maitinantį automatą. Ir įsitikinti, kad įtampos tikrai nebėra: indikatoriumi arba multimetru.
Tik tada galima nuimti dangtelį izoliuotais įrankiais, laikant pirštus atokiau nuo laidų. Verta apžiūrėti korpusą, varžtus ir izoliaciją — ar nėra pajuodimų, aprūkimų, suminkštėjimo ar degėsių kvapo.
Bet čia ir riba. Jei lizdas ir toliau šiltas arba matyti pažeidimų, srovę reikia palikti išjungtą ir kviesti kvalifikuotą elektriką. Spėlioti su elektra — pavojinga.
Net paprasta apžiūra jau daug pasako. Tamsios dėmės aplink kištuko angas, girgždantis ar laisvas kištukas, silpnas plastiko lydymosi kvapas — visi šie ženklai reiškia, kad grandinę turi pamatyti specialistas, o ne kad reikia stipriau įsukti varžtą.
Kada nebeužtenka remonto
Kartais lizdo nebeverta taisyti — jį reikia keisti. Aiškūs ženklai: aprūkę gnybtai, ištirpusi izoliacija, įtrūkęs korpusas ar spalva, vis grįžtanti aplink varžtus.
Tokie pažeidimai reiškia, kad kontaktai ir spyruoklės nebeatlaikys apkrovos. Laisvas, kibirkščiuojantis ar deformuotas lizdas — irgi keičiamas.
Kaip iš viso to išvengti
Geriausia problema — ta, kurios nėra. Perkaitimo dažniausiai išvengiama trimis dalykais: kokybiškais lizdais, tvarkinga apkrova ir periodine priežiūra.
Pigius lizdus su plonu metalu verta keisti kokybiškesniais — su žalvariniais kontaktais ir karščiui atspariu korpusu. Galingi prietaisai, tokie kaip šildytuvas ar virdulys, neturėtų kaboti ant vienos perkrautos grandinės.
Senuose namuose su aliuminio laidais sujungimus verta periodiškai priveržti — tai darbas elektrikui. O kvapo, traškesio ar mirgančios šviesos ženklai reiškia vieną: laikas patikrinti, kol dar nevėlu.
Kelios minutės dėmesio kartą per metus atsiperka su kaupu. Elektros instaliacija — ne ta vieta, kur verta taupyti ar delsti.
Naujas, kokybiškas lizdas atkuria tvirtą sąlytį ir ramybę. Bet net ir tada geriau, kai jį įrengia žmogus, išmanantis, ką daro. Su elektra kuklumas apsimoka labiau nei drąsa.
