Mano močiutė mėtas rinkdavo tik giedrą rytą, kai rasa jau būdavo nudžiūvusi. Sakydavo, kad drėgna nuskinta žolelė „pameta kvapą pakeliui į spintelę”. Tada niekuo netikėjau. Dabar pati taip darau.
Nes mėtos gaivumas — subtilesnis, nei atrodo. Jį lengva pamesti ir lengva išsaugoti. Reikia tik žinoti du paprastus kelius.
Kada skinti, kad skonis būtų stipriausias
Mėta kvepia stipriausiai ir turi daugiausia naudingų medžiagų tada, kai pradeda žydėti, dar visiškai neišsiskleidus pumpurams. Būtent šiame švelniame pike lapai sukaupia daugiausia eterinių aliejų, o kiekvienas stiebas dvelkia vėsiu, švariu saldumu.
Kirpti geriausia sausą rytą, kai rasa jau nudžiūvusi. Drėgni lapai vėliau prasčiau džiūsta ir greičiau praranda aromatą.
Renkant verta palikti dalį stiebo su keliais lapų poromis — taip augalas greitai atželia ir per sezoną duoda dar vieną derlių. Peiliu ar žirklėmis pjaunama viršutinė, švelniausia stiebo dalis, o sumedėjusi apačia paliekama. Būtent viršūnėse aromatas stipriausias.
Taip nuskinta mėta išlaiko savo gaivų pobūdį — ir tą patį kvapą, kuris žiemą sugrįžta su pirmu arbatos puodeliu.
Pirmas būdas: lėtas džiovinimas
Paprasčiausias kelias — džiovinti mėtas vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių.
Stiebus surišk į nedidelius pundelius ir laisvai pakabink žemyn lapais, kad oras praeitų pro kiekvieną lapą. Palik ramybėje. Skubėti nereikia. Palengva žaluma taps traški ir kvapni.
Svarbu, kad vieta būtų ne tik vėsi, bet ir sausa. Drėgnoje virtuvėje ar rūsyje mėta džius lėtai ir gali apkarsti. Geriausiai tinka pavėsingas, gerai vėdinamas kampas, kur oras nuolat juda, o saulė lapų nepasiekia.
Kai lapai visiškai išdžiūsta, jie nubraukiami nuo stiebų ir suberiami į sandarų stiklinį indą. Laikyti reikia tamsoje ir sausumoje — tada mėtos lieka paruoštos arbatai iki pat pavasario.
Vienas dažnas apsirikimas — lapus grūsti į indą dar nevisiškai išdžiūvusius. Užtenka menkiausio drėgmės likučio, ir sandariame stikle atsiranda pelėsis, o su juo nueina niekais visas derlius. Todėl geriau palaukti dieną kita ilgiau, nei paskubėti.
Antras būdas: šaltis ir vanduo
Kas mėgsta ryškesnę, „gyvą” žalumą, tam labiau tiks šaldymas.
Švarius lapus susmulkink ir suberk į ledukų formeles. Kiekvieną skyrelį užpilk vandeniu ir pastatyk į šaldiklį. Užšalę žali kubeliai išsaugo spalvą ir aromatą kur kas ilgiau nei tiesiog į maišelį sukišti lapai.
Toks kubelis puikiai tinka ne tik arbatai. Įmesk jį į vandenį, limonadą ar padažą — ir mėta atsiskleis taip, tarsi būtų ką tik nuskinta.
Yra ir mažas gudrumas. Užuot pylus paprastą vandenį, skyrelius galima užpildyti alyvuogių aliejumi — tokie kubeliai puikiai tinka gaminant. Bet kuriuo atveju formeles verta palaikyti šaldiklyje kelias valandas, kol kubeliai visiškai sukietėja, o paskui persipilti į sandarų maišelį, kad neįsigertų šaldiklio kvapų.
„Sausa mėta — arbatai. Šaldyta — visam kitam”, — tokį paprastą skirstymą naudodavo ne viena patyrusi šeimininkė, ir jis veikia iki šiol.
Kada nė vienas būdas netinka
Yra viena riba. Jei lapai jau patamsėję, gleivėti ar pradėję gesti, gelbėti nebėra ko — nei džiovinimas, nei šaltis kvapo nebeprikels.
Todėl viskas prasideda nuo derliaus. Sveiki, sausi, laiku nuskinti lapai — ir bet kuris iš dviejų būdų pasiteisins. Sugadinta žaliava — ir net geriausia technika nepadės.
Tylus močiutės pamokymas
Grįžtu prie tos pačios giedros ryto valandos. Močiutė niekada nekalbėjo apie eterinius aliejus ar vitaminus. Ji tiesiog žinojo, kad gerą žolelę reikia nuskinti tinkamu laiku ir išsaugoti su ramybe, o ne skubant.
Du būdai, viena taisyklė. Skink sveiką, saugok švelniai — ir žiemą mėta atsidėkos tokia pat gaiva, kokią pagavai vasaros įkarštyje.
