Jis sumaišė boro rūgštį, virtą kiaušinio trynį ir truputį cukraus į mažus rutuliukus. Sudėliojo juos į tamsiausius virtuvės kampus. Ir ėmė stebėti.
Vyresni tarakonai išlindo beveik iškart — patraukė tiesiai kvapo link. O naujesni laikėsi atokiau, tarsi kažką nujausdami. Ta nevienoda reakcija buvo keista ir šiek tiek nejauki.
Kilo klausimas: kodėl vieni puola prie masalo akimirksniu, o kiti apeina apdorotą vietą lanku?
Kodėl jie vis grįžta, kad ir ką darytum
Priežastis paprasta ir nemaloni. Butas jiems yra kurortas: šiluma, drėgmė ir trupiniai, net kai atrodo, kad viskas švaru. Jie keliauja vamzdžiais, sienų plyšiais, bendrais koridoriais, o naktį išlenda ten, kur dieną nedrįsta.
Kelios dienos maisto jiems — tai riebalų plėvelė ant viryklės ar likučiai šiukšlių maiše. Užtenka net lašo vandens po kriaukle ar drėgmės už spintelės. Daugiabutyje bėda dar didesnė: jei vienas butas lieka neapdorotas, kolonija tiesiog persikelia pas kaimynus ir grįžta, kai tik nurimsta. Tai ne netvarkos ženklas ir ne asmeninė nesėkmė, o tankaus būsto ypatybė.
Kaip pasidaryti tą patį masalą
Pati boro rūgštis tarakonų nevilioja — ją reikia paslėpti skanėste. Todėl mišinys ir veikia: vabzdys ateina dėl maisto, o nuodą suėda kartu.
Reikia 2 šaukštų boro rūgšties, vieno virto kiaušinio trynio, tiek pat virtos bulvės, arbatinio šaukštelio cukraus ir truputėlio majonezo sukibimui. Viską išminkau iki vientisos pastos ir suformuoju mažus rutuliukus — maždaug žirnio dydžio. Vilionė priverčia paragauti, o boro rūgštis padaro savo iš vidaus. Kai rutuliukai išdžiūsta ir sukietėja, juos verta pakeisti šviežiais. Beje, boro rūgšties miltelių nesunku rasti sodo bei buities prekių parduotuvėse ar vaistinėse.
Kur juos dėti, kad iš tiesų veiktų
Vieta lemia beveik viską. Rutuliukus reikia dėlioti ten, kur tarakonai juda ir slepiasi — tamsu, šilta, drėgna.
Geriausios vietos: už šaldytuvo, po kriaukle, prie šiukšliadėžės, palei spintelių ir viryklės nugarėles. Tinka ir plyšiai, pro kuriuos jie patenka iš gretimų patalpų. Svarbu — nepastebimai, bet niekada ant maisto paviršių. Toks išdėstymas perima jų keliavimo takus ir netrikdo kasdienių darbų virtuvėje. Kelios mažos „stotelės” veikia geriau nei viena didelė krūvelė — masalą randa daugiau vabzdžių.
Svarbiausia — sauga
Šito praleisti negalima. Boro rūgštis yra toksiška, jei ją prarytų vaikas ar naminis gyvūnas. Todėl masalas dedamas tik ten, kur maži nepasieks: už buitinės technikos, giliuose kampuose, uždarose ertmėse.
Jokiu būdu ne ant stalviršių, ne šalia maisto, ne ten, kur uostinėja katė ar šuo. Jei namuose yra augintinis ar mažylis, o tikrai saugios vietos nėra — verčiau rinktis gaudykles su uždaru korpusu, kuriose nuodas paslėptas viduje, arba kviesti specialistus. Efektas nevertas rizikos. O įtarus, kad augintinis ką nors palaižė ar prarijo, reikia nedelsiant kreiptis į veterinarą.
Ką daryti, kad nebegrįžtų
Masalas išvaro esamus, bet duris uždaro švara. Reguliarus valymas atima maistą: trupiniai, riebalai ir likučiai nuo stalviršių bei grindų turi dingti.
Grūdus, cukrų ir duoną laikyk sandariuose induose, atliekas — uždengtose šiukšliadėžėse ir dažnai išnešk. Sumažink drėgmę prie kriauklės ir vamzdžių, užsandarink plyšius už baldų ir spintelių. Ten, kur nėra nei maisto, nei vandens, nei slėptuvių, grįžtantiems svečiams tiesiog nebėra ko veikti — ir jie pasitraukia patys. Būtent todėl masalas ir švara veikia geriausiai kartu: vienas išvaro, kita neleidžia grįžti.
