Pirmą kartą atsivedus vištas į kiemą, dažniausiai suklystama dar prieš pirmąjį kiaušinį. Ne dėl veislės. Ne dėl lesalo. Dėl skaičiaus.
„Paėmiau dvylika iš karto, nes atrodė gražu”, — juokdamasi pasakojo viena pradedančioji laikytoja. Po savaitės ji suprato, kad dvylika snapų reikalauja kur kas daugiau, nei ji tikėjosi. Mažas pulkas — daug ramesnė pradžia, ir būtent nuo jo prasideda visa likusi sėkmė.
Kiek vištų iš tikrųjų reikia
Daugumai naujokų geriausiai sekasi su dviem–keturiomis vištomis. Tiek užtenka įprasti prie rutinos ir nepaskęsti darbuose.
Skaičiuoti verta ne norais, o kiaušiniais. Namų ūkiui, per savaitę suvartojančiam apie dešimt kiaušinių, gali pakakti dviejų kasdien dedančių vištų. Jei paukštės deda kas antrą dieną, realiau laikyti keturias. Šiltuoju metu kiaušinių būna daugiau, o trumpėjant dienoms dėjimas natūraliai lėtėja — tad geriau turėti nedidelę atsargą nei nuolat trūkti.
Ir dar viena tiesa, kurią pamiršta beveik visi: pulkas beveik visada auga. Pradėjus kukliai, lieka vietos priprasti, sustiprėti ir tik tada plėstis.
Erdvė vištidėje ir aptvare
Kai skaičius aiškus, ateina eilė erdvei. Vienai vištai viduje reikėtų bent 0,3–0,4 kvadratinio metro, o stambesnėms veislėms — iki 0,5.
Aptvaras turi būti pakankamai erdvus kasdieniam knebinėjimuisi, kapstymuisi ir maudynėms dulkėse. Kartys nakvynei. Sausa pakratų danga. Gera ventiliacija be skersvėjo.
„Kai vietos užtenka, vištos nustoja pyktis tarpusavyje”, — pridūrė ilgametė laikytoja. Ankšta vištidė greitai virsta barnių, išpeštų plunksnų ir sudaužytų kiaušinių šaltiniu.
Apsauga nuo plėšrūnų — dar prieš atvežant paukštes
Plėšrūnai vištas atranda greičiau, nei tikimasi. Todėl apsauga planuojama iš anksto, o ne po pirmojo nuostolio.
Lietuvos kiemuose pavojų kelia lapės, kiaunės, žebenkštys ir šeškai, o iš aukštai — vanagai bei paukštvanagiai. Prisideda ir benamiai šunys bei katės.
„Vieną naktį kiaunė išnešė tris — per neužrakintas dureles”, — prisiminė patyręs paukštininkas.
Tvirtas metalinis tinklas laiko geriau nei plonas vištų tinklelis. Angos turi būti tokios smulkios, kad pro jas nepralįstų net žebenkštis. Įkasta į žemę viela sustabdo kasančius gyvūnus, o durys sutemus privalo sandariai užsidaryti. Užraktas turi atlaikyti gudrią leteną — kiaunė paprastą kabliuką atkabina be vargo.
Judesio davikliai su lempomis, dengtas aptvaras ir reguliarūs tvoros patikrinimai palieka mažiau spragų.
Veislės kiaušiniams ir teisingas lesalas
Renkantis veislę, svarbu, kiek kiaušinių norima ir kokios ramios paukštės turėtų būti šalia vaikų.
Orpingtonai, brahmos ir vandotai laikomi draugiškais, ramiais ir patogiais pradedantiesiems. Universalios, dvejopos paskirties veislės duoda subalansuotą pulką. Gaidys kiaušiniams nebūtinas — vištos deda ir be jo.
Šėrimas keičiasi su amžiumi. Pirmas dvylika savaičių viščiukams reikia šilto pastogės kampo ir starterinio lesalo su maždaug 18–22 procentais baltymų. Švarus vanduo — visą laiką, o girdyklos negilios, kad mažyliai nepaskęstų. Po aštuoniolikos savaičių pereinama prie dedeklėms skirto lesalo su papildomu kalciu — jis stiprina lukštą.
Grūdų skanėstus verta riboti: per daug jų nuskurdina mitybą, o vištos ima rinktis skanėstą vietoj pilnaverčio lesalo. Saugu duoti lapines bei smulkintas daržoves, virtų bulvių lupenas ar sėlenas, o vengti reikia avokado, šokolado, žalių pupelių ir žalių bulvių — jie vištoms nuodingi. Šalia lesalo pravartu laikyti ir dubenėlį smulkios žvyro trupinos: ji padeda paukštėms sumalti pašarą skrandyje.
Pradėjus nuo mažo pulko, apgalvotos erdvės ir sandaraus aptvaro, viskas kita stoja į vietą savaime. Vištos įsikuria, laikytojas įsivažiuoja į malonų ritmą, o kiaušinių krepšelis pildosi be įtampos. Būtent tas kuklus startas, o ne dvylika snapų iš karto, ir yra tas pamirštamas žingsnis.
