Kibiras. Pirštinės. Rasotas takelis tarp lysvių, kai kaimynų languose dar tamsu.
Vilma eina pasilenkusi ir renka. Per pusvalandį kibiro dugno nebematyti — vien rudieji šliužai. Tik šįkart jie keliauja ne į kompostą ir ne po kastuvu. Jie keliauja į šaldiklį.
— Vasarą antys jų prisilesa iki soties, o sausį? — sako ji. — Sausį perku granules ir žiūriu, kaip paukščiai vaikšto nuobodžiaudami.
Toks vaizdas nustebina tik tuos, kurie nelaiko Indijos bėgikių. Kas jas augina, tam viskas aišku iš pirmo žvilgsnio: šitos antys ir šliužai yra viena istorija.
Kodėl būtent bėgikės virto daržo sanitarėmis
Stačios, plonos, primenančios butelius ant kojų — Indijos bėgikės beveik nemoka skraidyti, užtat vaikšto ištisą dieną. Jos nekapsto lysvių kaip vištos ir nekasa duobių. Tiesiog eina ir žiūri, kas juda. Vienas paukštis per dieną sudoroja kelias dešimtis šliužų, o penkių antelių būrelis per savaitę gali padaryti tvarką visame darže.
Problema viena — sezonas. Ispaniniai šliužai siautėja nuo birželio iki rugsėjo, paskui dingsta. Antys lieka. Ir lieka ne mėnesiui, o pusmečiui.
Iš čia ir gimė mintis, kuri sodininkų grupėse sukelia arba juoką, arba tylų linktelėjimą: jeigu vasarą jų per daug, kodėl dalies neatidėjus žiemai?
Ką paukštis realiai gauna iš vieno maišo
Maišas atrodo įspūdingai, bet skaičiai kuklesni. Šliužas yra maždaug keturi penktadaliai vandens, todėl iš kilogramo lieka gerokai mažiau, negu atrodo. Baltymų juose yra, ir neblogų, tačiau tai — priedas prie racijos, ne racija.
— Pirmą žiemą prisirinkau visą dėžę ir galvojau, kad pusę pašaro sąskaitos jau sutaupiau, — juokiasi Vilma. — Paskui atšildžiau ir iš gero kibiro liko sauja.
Žiemą antims baltymų reikia daugiau nei vasarą: plunksna keičiasi, kūnas šildosi, o žolės nėra. Būtent todėl atšildytas šliužų kąsnis veikia — ne kaip pagrindinis pašaras, o kaip tai, ko trūksta. Paukščiai tai pastebi iškart: prie padėklo susirenka triukšmingiau negu prie grūdų.
Praktikai laiko paprastą proporciją: viena sauja atšildytų šliužų vienam paukščiui kas antrą dieną. Grūdai, žalienos ir kombinuotas pašaras lieka savo vietoje.
Tas vienas dalykas, kurio nepatikrinus geriau nerinkti
Ar tame plote buvo barstytos granulės?
Klausimas skamba nuobodžiai, bet jis lemia viską. Populiariausios šliužų granulės yra metaldehido pagrindu, o metaldehidas nuodingas ne tik moliuskams. Šunys, katės, naminiai paukščiai — visiems. Antys šitam junginiui laikomos jautresnėmis net už vištas. Ir svarbiausia: nuodytas šliužas nemiršta iškart, jis dar valandų valandas šliaužioja po lysves su nuodais viduje.
— Renku tik iš savo daržo ir tik iš tų vietų, kur nieko nebarsčiau, — sako Vilma. — Kaimyno pakraštys man neįdomus, nes nežinau, kas ten buvo.
Geležies fosfato preparatai laikomi žymiai saugesniais, bet ir po jų rinkti nevertėtų — paprasčiausiai todėl, kad tikrai nežinosite, kiek ir ko šliužas spėjo suėsti.
Dar dvi smulkmenos, kurias mini patyrę laikytojai. Kibirą reikia laikyti ten, kur nepasiekia šuo. Ir verta atskirti didžiuosius pilkuosius šliužus su marmurinėmis dėmėmis — jie ėda kitų šliužų kiaušinėlius, todėl darže naudingesni gyvi negu šaldiklyje.
Kaip šaldyti, kad paskui nebūtų gaila
Nuskalaukite šaltu vandeniu ir gerai nuvarvinkite — smėlis ir žemės likučiai paukščiui nereikalingi. Tada porcijuokite: po du tris šimtus gramų, plonu sluoksniu, kad maišelis suplotų. Plonas sluoksnis sušąla greičiau ir atšyla per kelias minutes, o tai žiemos ryte reiškia daug.
Maišelį dėkite į antrą maišelį ir sandariai užspauskite. Kvapas iš vieno sluoksnio prasiskverbia, o šaldiklyje dažniausiai guli ne vien antžolė.
Temperatūra — įprasti aštuoniolika laipsnių šalčio, laikymas prieš pirmą šėrimą — bent savaitė. Atšildyti reikia visiškai, šerti tą pačią dieną ir dėti ant padėklo, ne ant žemės. Antrą kartą užšaldyti to, kas jau atitirpo, neverta.
Kiek ruošti? Skaičiuoti nesudėtinga, tik rezultatas blaivina. Penkioms antims kas antrą dieną prireiktų maždaug pusės kilogramo, o žiema pas mus trunka ne mėnesį. Visos žiemos šitaip neuždengsite, ir nereikia — dešimt ar penkiolika maišelių, paskirstytų per šalčiausią laikotarpį, jau pakeičia paukščių nuotaiką kieme.
Kai kurie laikytojai šitam reikalui laiko atskirą seną šaldiklį ūkiniame pastate. Sprendimas nebrangus ir šeimoje kelia gerokai mažiau diskusijų.
Kada šito metodo geriau atsisakyti
Jeigu bandoje jau buvo kvėpavimo problemų, viską reikia stabdyti ir kalbėtis su veterinaru. Šliužai, sraigės ir sliekai yra pernešėjai kirmėlių, kurios paukščiams apgyvendina trachėją. Ligos požymis būdingas: paukštis ištiesia kaklą, atveria snapą, tarsi jam trūktų oro, kartais purto galvą. Lervos šliuže gali išlikti gyvybingos metų metus.
Šaldymas šitą riziką sumažina, bet garantijos neduoda — tai svarbu pasakyti atvirai. Todėl paukščių veterinarai pataria dviejų dalykų nepamiršti: laikytis įprasto profilaktinio grafiko ir nešerti šliužais jauniklių, kurių atsparumas dar silpnas.
Nerekomenduojama šito daryti ir tuo atveju, kai plote buvo naudoti bet kokie chemikalai, ir tada, kai šliužai surinkti prie tvenkinio su stovinčiu vandeniu.
Galioja ir paprasčiausia taisyklė sau: rinkti su pirštinėmis, o baigus plauti rankas su muilu. Šliužo gleivėse pilna to, ko virtuvėje tikrai nereikia, o kibiras po darbo turi keliauti ne prie laiptų, o iškart plautis.
Šiemet nesivelkite į didelius kiekius. Prisirinkite vieną maišelį iš to daržo galo, kur tikrai nieko nebarstėte, užrašykite ant jo datą ir palikite iki pirmųjų šalnų. Kai gruodį atidarysite šaldiklį ir pamatysite, kaip antys puola prie padėklo, savaime suprasite, ar verta kitą vasarą prisirinkti dešimt.
