Grėbiau lapus siauru tankiu grėbliu ir tik keikiausi. Dantys stringa, lapai lekia į šalis, o darbas nejuda iš vietos. Rankos pavargo greičiau, nei nusidažė bent metras vejos.
Uošvis kurį laiką stebėjo tylėdamas. Paskui atnešė kitą grėblį — platų, lengvą, lyg vėduoklę.
„Tu bandai vėduokle kasti, o kastuvu grėbti”, — nusijuokė jis. — „Kiekvienam darbui — savas įrankis. Kitaip vargsi visą rudenį.”
Ne kiekvienas grėblys tinka kiekvienam darbui
Pasirodo, grėblys grėbliui nelygu, ir dažnas žmogus visą gyvenimą naudoja tik vieną, nors sodui reikia kelių. Vėduoklinis, plačiais lanksčiais dantimis, skirtas atviroms vejoms ir takams — juo greitai pakeli lapus, sausą žolę ir smulkias šakeles, nedraskydamas vejos.
Krūmų grėblys visai kitoks. Jo galvutė siaura, todėl pasiekia ankštas vietas po gyvatvorėmis ir tarp lysvių, nepažeisdamas šalia augančių augalų. Tokiose vietose platus grėblys tik laužo stiebus ir verčia daugiametes gėles.
O sodo grėblys — sunkiajai artilerijai. Trumpi, tvirti metaliniai dantys tinka dirvai lyginti, mulčiui paskleisti ar suslėgtai žemei perkelti. Bandyti juo grėbti lapus nuo vejos — tuščias vargas: dantys kabinasi į žolę, o darbas trunka tris kartus ilgiau.
„Nusipirk grėblį patogia rankena ir tinkamo pločio”, — patarė uošvis. — „Nugara padėkos jau po pirmos dienos.”
Karutis, kuris sutaupo pusę reisų
Sutvarkius lapus, ateina eilė derliui. Ir čia be karučio — niekur. Rudenį jo prireikia ne kartą per dieną.
Bulvės, moliūgai, obuoliai, dėžės, kibirai — visa tai galima gabenti iš karto, o ne po vieną. Tvirtas karutis rieda takais, per žolę ir nelygią dangą, o reisų prireikia perpus mažiau.
Įtemptomis rinkimo dienomis tai ne prabanga, o būtinybė. Mažiau reisų — mažiau įtampos nugarai ir keliams. Svarbu tik neperkrauti: pilnas iki kraštų karutis tampa nevaldomas ant nelygios dangos, o vietoj sutaupyto laiko gauni išpiltą derlių ir skaudančias rankas.
Tinklas nuo vėjo — daiktas, kurio dažnas net nesvarsto
Štai čia uošvis mane nustebino labiausiai.
„Augalus dažnai žudo ne šaltis, o vėjas”, — pasakė jis ir parodė tankų polietileno tinklą, ištemptą palei lysves.
Toks tinklas gūsius sumažina maždaug perpus, bet vis tiek praleidžia orą ir drėgmę. Juo uždengiamos pažeidžiamos eilės, jauni krūmai ar neseniai pasodintos daržovės. Aplink susikuria ramesnis mikroklimatas, ir augalai lengviau ištveria permainingą orą. Ypač praverčia atviruose, vėjuotuose sklypuose, kur nėra natūralios užuovėjos.
Daugelis apie tokį tinklą net negalvoja — kol pirmas rimtesnis vėjas neišguldo pusės lysvės.
„Šaltį augalas dažnai atlaiko, o štai nuolatinis vėjas jį tiesiog išdžiovina”, — pridūrė uošvis. Tankus polietileno audinys čia veikia kaip užuovėja, bet neuždaro augalų nuo oro ir šviesos.
Kaip pasirinkti, kad neskaudėtų rankų
Visi šie daiktai Lietuvos sodo centruose randami be vargo, o kartu jie atlieka bene visus rudens darbus.
Vėduoklinis grėblys — lapams. Krūmų grėblys — ankštoms vietoms tarp daugiamečių. Sodo grėblys — dirvai ir mulčiui. Karutis — derliui pervežti. Tinklas — jautriems augalams apsaugoti.
Renkantis grėblį, verta pačiupinėti rankeną ir pasižiūrėti į plotį: per platus greitai vargina rankas, per siauras — ilgina darbą. Patogus svoris ir ilgis nugarai svarbesni nei firmos pavadinimas ant koto.
Svarbiausia rinktis pagal darbą, o ne pagal kainą ar spalvą. Netinkamas įrankis vargina, o tinkamas taupo jėgas — ir laiką, kurio rudenį visada trūksta.
Uošvis, susikrovęs įrankius į karutį, atsigręžė ir tarstelėjo tai, ką dabar kartoju kiekvieną rudenį: „Sodas nemėgsta skubos. Bet dar labiau nemėgsta netinkamų įrankių.”
