Grybas gali būti ir skanus, ir uždraustas vienu metu. Skamba keistai, bet būtent taip nutiko kaimyninėje Baltarusijoje. Į tenykštę Raudonąją knygą ką tik įrašytos aštuonios grybų rūšys, ir net keturios iš jų — visai valgomos. Nuo šiol už jų rinkimą ten gresia bauda. O įdomiausia tai, kad kai kurie iš tų pačių grybų saugomi ir Lietuvoje. Tad ši žinia iš už sienos netiesiogiai liečia ir mūsų grybautojus.
Keturi skanūs grybai, kuriuos verta pažinti
Pirmasis — paprastasis trimitėlis (Craterellus cornucopioides). Juosvas, trimito ar rago formos, iš pažiūros niūrus, bet virtuvėje labai vertinamas: išdžiovintas ir sumaltas jis virsta puikiu prieskoniu. Auga grupelėmis lapuočių miškuose, ypač po ąžuolais, ir dažnai lieka nepastebėtas, nes tamsi spalva puikiai maskuoja jį tarp lapų.
Antrasis — smiltyninis šilbaravykis (Gyroporus castaneus). Iš pirmo žvilgsnio primena baravyką, tik kepurėlė kaštono spalvos, o kotas viduje tuščias arba su ertmėmis. Būtent tuščiaviduris kotas ir yra pagrindinis skiriamasis požymis. Mėgsta smėlingas dirvas ir ąžuolų kaimynystę, o Lietuvoje priskiriamas prie retesnių grybų.
Trečiasis — auksaviršė ūmėdė (Russula aurea). Aukso geltonumo, kartais švelniai raudona kepurėle, malonaus, nedeginančio skonio. Tarp daugybės ūmėdžių ji viena gražiausių ir, skirtingai nei kai kurios jos giminaitės, visiškai valgoma.
Ketvirtasis — šilkaviršė šydabudė (Volvariella bombycina). Balta, stipriai plaušuota, auganti tiesiai ant lapuočių medžių. Jauna ji slepiasi kiaušinį primenančioje išnaroje ir atsiveria tik vėliau, tad nepatyręs grybautojas jos dažnai net neatpažįsta.
Kodėl jie tokie reti
Visus šiuos grybus jungia viena savybė — jie yra senų, mažai žmogaus paliestų miškų rodikliai. Kur jų daug, ten miškas sveikas ir brandus. Deja, tokių vietų vis mažėja, o kartu retėja ir patys grybai.
Todėl jų augimviečių sumažėjimas ir tapo pagrindine priežastimi įrašyti rūšis į saugomųjų sąrašą. Kalbame ne apie skonį ar naudą, o apie tai, kad rūšis paprasčiausiai nyksta. Kai grybo lieka mažai, net saujelė surinktų vaisiakūnių gali pakenkti visai vietos populiacijai — sporų nebelieka kam pasklisti.
O kaip Lietuvoje?
Čia ir slypi įdomiausia dalis. Lietuva turi savo Raudonąją knygą, ir joje jau seniai yra bent du iš šio sąrašo grybų. Vienas jų — auksaviršė ūmėdė. Nors ji visiškai valgoma, mūsų šalyje ji saugoma, tad radęs ją mišką geriau palik ramybėje.
Kartu su ja globojamas ir kurapkinis storplutis. Vadinasi, taisyklė galioja ne tik kaimynams: kai kuriuos grybus ir mūsų miškuose verčiau tik nusifotografuoti, o ne dėti į pintinę. Įrašymas į Raudonąją knygą reiškia ne tik gražų statusą — tokias rūšis rinkti draudžiama, o už pažeidimą numatyta atsakomybė.
Todėl kitą kartą užtikęs neįprastą, retą grybą, neskubėk jo skinti. Retas grybas gražiausiai atrodo būtent ten, kur išaugo. Užuot pripildęs pintinę, verčiau įsimink vietą ir kepurėlės formą. O žinoti, kas saugoma tavo krašte, verta kiekvienam, kuris myli mišką — kad malonus pasivaikščiojimas netaptų nemalonia staigmena.
