Latvija birželį pasiekė rekordą — 228 gigavatvalandes saulės energijos. Logiška būtų tikėtis pigesnės elektros. Tačiau kaina pasielgė priešingai ir pakilo beveik 12 procentų. Atsakymas slypi ne saulėje, o visos sistemos pusiausvyroje, kuri tą mėnesį buvo įtempta kaip niekada.
Kodėl kainos kilo nepaisant rekordo
Vidutinė elektros kaina pakilo iki maždaug 92 eurų už megavatvalandę. Rekordinė saulės gamyba jos nesulaikė, nes silpnesnės pasirodė kitos sistemos grandys.
Europą užklupusi karščio banga visame regione padidino vėsinimo poreikį, o tuo pačiu metu smuko hidroelektrinių ir vėjo jėgainių gamyba. Importas augo, tačiau tarpvalstybinių jungčių pralaidumas piko valandomis pagalbą ribojo. Rezultatas — net didėjant vietinei gamybai, namų ūkiai ir įmonės liko priklausomi nuo regioninio trūkumo. Importuota elektra vis tiek buvo pigesnė nei dujomis kūrenamų elektrinių gamyba, todėl būtent ji ir diktavo kainą.
Kodėl saulės gamyba pasiekė rekordą
Rekordines 228 gigavatvalandes lėmė du dalykai: sparčiai augantis įrengtų modulių parkas ir palankios sezono sąlygos.
Prie tinklo jungiasi vis daugiau namų ūkių, verslų ir komunalinių projektų, todėl bendras pajėgumas nuolat didėja. Birželis pridėjo ilgas dienas ir aukštą saulės kampą, gerinantį modulių našumą. Įvyko simbolinis lūžis — pirmą kartą šalyje saulės elektra viršijo hidroelektrinių gamybą. Tai ženklas, kad saulės sektorius iš nišinio virsta reikšmingu nacionalinio tiekimo dėmeniu.
Kaip karštis ir sausra sutraukė pasiūlą
Tuo pačiu metu susitraukė kitos tiekimo grandys. Dėl sausros ir žemo upių lygio hidroelektrinės pagamino mažiau, o vėjo jėgainės tiekė apie 40 procentų mažiau elektros nei gegužę.
Pasiūlos bazė susiaurėjo būtent tada, kai paklausa dėl vėsinimo buvo padidėjusi. Saulės energija rekordą pasiekė dieną, bet vakare, kai suvartojimas didžiausias, jos indėlis krinta iki nulio — ir kaip tik tomis valandomis sistemai labiausiai trūko galios. Rinkos dalyviams tai reiškė griežtesnes balansavimo sąlygas ir mažiau erdvės pigiai vietinei gamybai kainas mažinti.
Kodėl teko importuoti brangiausiu metu
Kai vietinė gamyba tapo įtempta, Latvija ėmė labiau remtis importu — deja, brangiausiomis paros valandomis.
Vakarais, ypač per karščio bangą, turimų vietinių pajėgumų nepakako, o jungčių ribojimai lėmė, kiek elektros apskritai buvo galima atsivežti. Importas spragą dengė, bet ne visada pakako kainoms stabilizuoti. Susidarė sistema, balansuojanti tarp trūkumo, laiko ir tarpvalstybinių apribojimų. Būtent dėl to rekordinė dienos gamyba ir brangus vakaro importas rinkoje sugyveno tą patį mėnesį.
Ko tikėtis liepą
Liepą kainos gali šiek tiek atslūgti, jei tendencijos išliks: mažesnis vėsinimo poreikis, atsigaunanti hidro ir vėjo gamyba bei stipri saulės energija drauge sumažintų spaudimą tinklui.
Vis dėlto rinka jautri orų svyravimams ir importo ribojimams. Latvijos gyventojams ir verslui labiausiai tikėtinas scenarijus — ne grįžimas prie žemų kainų, o kainų stabilizavimasis. Rekordinė saulės gamyba parodė kryptį, kuria juda visas Baltijos regionas, tačiau priminė ir tiesą, kurią lengva pamiršti: viena atsinaujinančios energijos rūšis viso tinklo dar neišlaiko. Kol saulė, vėjas ir hidroenergija nepradės viena kitos papildyti visą parą, tokie paradoksai — rekordas ir brangimas tą patį mėnesį — kartosis ir toliau.
