Botanikos sode susirenka minia, spaudžiasi arčiau vienintelio žiedo — ir beveik iš karto griebiasi už nosies. Titaninis amorfofalas pražydo. Toks vaizdas atrodo absurdiškai, kol nesupranti: kai kurios gėlės visai nesiekia mums patikti. Jos kvepia mirtimi tikslingai — ir daro tai meistriškai. Štai aštuoni augalai, prie kurių dujokaukė nebūtų perdėta atsargumo priemonė.
Kodėl gamta sukūrė smarvę
Dvokas šioms gėlėms — ne bausmė, o strategija. Vietoj to, kad viliotų bites saldžiu aromatu, jos imituoja irimą, mėšlą ir pūvančią mėsą, kad prisikviestų muses bei vabalus.
Kvapą sukuria lakieji sieros junginiai ir aminai, gaminami žiedlapiuose ar specializuotuose audiniuose. Šiluma tą smarvę tik sustiprina: pašildytas žiedas ją paskleidžia toliau ir tolygiau, todėl aukos randa jį iš didesnio atstumo.
Du milžinai — Rafflesia ir amorfofalas
Rafflesia arnoldii, arba lavoninė gėlė, — vienas įspūdingiausių apgaulės pavyzdžių augalų pasaulyje. Kilusi iš Indonezijos miškų, ji išauga beveik iki trijų metrų skersmens ir sveria apie 15 kilogramų. Šis parazitas neturi nei lapų, nei šaknų — maitinasi iš šeimininko vijoklio, o pražydęs paleidžia aitrų gaišenos tvaiką.
Titaninis amorfofalas (Amorphophallus titanum) dydžiu jai nenusileidžia. Iš masyvaus gumbo jis iškelia beveik trijų metrų žiedyną, kuris pasirodo retai — kartais po kelerių metų — ir žydi vos dieną ar dvi. Per tą laiką skleidžia tokį stiprų pūvančios mėsos kvapą, kad jo prasiskleidimas tampa ištisu renginiu, į kurį smalsuoliai plūsta būriais — nors, atėję arčiau, greitai pasigaili.
Stapelija, hidnora ir kiti pietietiški triukai
Iš Pietų Afrikos kilusios Stapelia ir Hydnora africana — dar du klastos meistrai.
Stapelija, vadinama jūržvaigždės žiedu, augina plačius mėsingus žiedus, primenančius dvėseną ir kvepiančius sugedusia žuvimi — musės ropoja per juos ir nesąmoningai neša žiedadulkes. Hidnora didžiąją laiko dalį slepiasi po žeme, prisitvirtinusi prie šeimininko šaknų, ir iškiša žiedą su išmatas primenančiu kvapu. Abi rūšys atgrasumą pavertė dauginimosi pranašumu.
Mirusio arklio lelija ir skunkinis kopūstas
Uoslės apgaulės viršūnėje — ir Helicodiceros muscivorus, vadinama mirusio arklio lelija: ji leidžia pūvančios mėsos kvapą, viliojantį muses žiedadulkių pernešti.
Skunkiniai kopūstai (Lysichiton americanus, Symplocarpus foetidus) auga šlapynėse ir drėgnų miškų pakraščiuose. Anksti pavasarį jų platūs, dėmėti žiedynai pakyla su aštriu, kopūstus primenančiu dvoku — būtent jis šiuos augalus išduoda iš tolo.
Visų jų taktika ta pati: tamsios spalvos, drėgnas paviršius ir šilumą skleidžiantys audiniai imituoja žaizdą ar pūvančią ertmę, o musė, ieškodama vietos kiaušinėliams, atlieka apdulkinimo darbą. Kai kurios rūšys net imituoja grybus ar pavėsingas įdubas, kad iliuzija būtų dar įtikinamesnė. Ši strategija ypač naudinga ten, kur tikro nektaro trūksta — apgaulė augalui atsieina pigiau nei saldus atlygis.
Kuri smirda blogiausiai
Nugalėtoją išrinkti sunku, nes kiekviena atstumia savaip: hidnora — mėšlu, stapelija — žuvimi, o abu milžinai — gryna gaišena.
Vis dėlto, jei reikia vieno čempiono, dažniausiai juo tampa titaninis amorfofalas — dėl ypatingo kvapo stiprumo per retą žydėjimą. O gal jums labiausiai neįtiktų žuvies gaida? Sprendimą, laimei, galima priimti iš saugaus atstumo — pro ekraną nė viena iš jų nedvokia.
