Boro rūgštis ir jodas. Du pigūs dalykai — jodą nusiperki vaistinėje, o borą (boro rūgštį ar boraksą) rasi ūkinių prekių ar sodo centre — o paprikoms jie padaro tai, ko nepadaro brangios trąšos. Egidijus, daugiau nei dešimtmetį auginantis paprikas, šį mišinį naudoja kasmet. „Žiedai nebenukrenta, o užuomazgų tiek, kad krūmas net linksta”, — sako jis. Svarbiausia — tikslios proporcijos ir laikas.
Kodėl veikia boro rūgštis ir jodas
Šie du komponentai dirba skirtingai, bet vienas kitą papildo. Boro rūgštis padeda geriau formuotis žiedams ir gerina vaisių mezgimą, todėl daugiau žiedų virsta paprikomis, o ne nubyra.
Jodas stiprina natūralų augalo atsparumą ir padeda jam išlikti sveikam esant ligų spaudimui. Naudojami kartu, jie duoda paprikoms paskatinimą kaip tik tada, kai joms sunkiausia — aktyvaus augimo ir žydėjimo įkarštyje. Typiškai tai kritinis momentas, kai daug žiedų nubyra ir derlius gali smarkiai sumažėti. Rezultatas dažnai matomas kaip vešlesni krūmai ir tankesnės užuomazgų kekės. Boras čia esminis: kaip tik jo trūkumas dažnai ir lemia, kodėl žiedai nubyra nemezgę vaisiaus. Jodo poreikis augalui mažesnis, bet jis papildo mišinį iš kitos pusės — stiprina atsparumą ligoms.
Kaip sumaišyti purškalą
Proporcijos paprastos, bet jų laikytis būtina. Pirmiausia arbatinis šaukštelis boro rūgšties ištirpinamas stiklinėje šilto vandens, kol visiškai išsileidžia. Jei boro rūgšties neturi, tinka ir paruošta boro mikrotrąša (pvz., „Solubor” ar kita boro turinti lapų trąša) — tada dozuok pagal pakuotės nurodymus.
Šis koncentratas supilamas į 10 litrų švaraus vandens. Tada įlašinama 20 lašų jodo ir viskas gerai išmaišoma, kad tirpalas būtų vientisas, be dalelių. Tirpalą reikia naudoti šviežią. Čia svarbiausia taisyklė: dozės viršyti negalima — per daug boro ar jodo paprikoms kenkia labiau nei padeda. Jei abejoji, geriau paruošk silpnesnį tirpalą: nedidelis trūkumas augalui nepavojingas, o perteklius gali apdeginti lapus ir šaknis.
Kada ir kaip purkšti
Geriausias metas — vakaras, kai saulė nusileidžia ir lapai nebenudega. Vakarinis purškimas turi ir antrą privalumą: jis saugesnis bitėms, kurios dieną lankosi ant žiedų. Be to, vėsų vakarą tirpalas lėčiau garuoja ir geriau įsigeria.
Paprikos apipurškiamos smulkiu rūku, tolygiai padengiant ir viršutinę, ir apatinę lapų pusę. Mažam želdiniui pakanka rankinio purkštuvo, didesnei lysvei patogesnis sodo purkštuvas. Purškiama ramią, sausą dieną, kad tirpalas ilgiau išliktų ant lapų. Pirmajam kartui paprastai užtenka vieno kruopštaus apdorojimo. Jei nori pakartoti, tarp purškimų verta palikti bent porą savaičių — dažniau nei kartą per sezoną ar du boro rūgšties naudoti nereikia.
Priežiūra, kad derlius neapviltų
Purškalas — tik pagalbininkas, o ne stebuklas. Paprikoms visų pirma reikia saulės, derlingos dirvos ir reguliaraus laistymo nepermerkiant.
Lysvė laikoma švari, dirva retkarčiais supurenama, piktžolės šalinamos, kol nepradėjo konkuruoti dėl drėgmės. Lapai ir stiebai reguliariai apžiūrimi, kad ligas pastebėtum anksti. Subalansuotas tręšimas skatina augimą, o boro rūgšties ir jodo mišinys prie jo prisideda žydėjimo ir atsparumo pusėje.
Verta žinoti ir dažniausias klaidas. Nepurkšk saulėkaitoje — nudegs lapai. Nedaryk stipresnės dozės, nei nurodyta. Nenaudok nešvarių, užsikimšusių antgalių. Ir purkšk tik vakare. Boro rūgštį laikyk vaikams ir augintiniams nepasiekiamoje vietoje — nors augalams saikingas kiekis naudingas, prarytas ji nuodinga. Laikantis šių paprastų taisyklių, paprikos atsidėkoja būtent taip, kaip žada Egidijus — apkibusios užuomazgomis, kurioms ant krūmo vos telpa vietos.
