Vienas žingsnis, ir jis jau kitame kambario gale. Australijos Kvinslando mokslininkai nustatė, kad Heteropoda genties voras yra greičiausias žinomas voras planetoje: laboratorijoje jis įsibėgėjo iki 3,6 metro per sekundę — apie 13 kilometrų per valandą. Tai greičiau, nei vidutiniškai bėga suaugęs žmogus.
Kaip skaičiuotas rekordas
Tyrėjai nepasikliovė vienu egzemplioriumi. Jie palygino net 258 vorų rūšių matavimus, o judėjimą fiksavo kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis — vaizdo kamera ir po voru patiestas milimetrinis popierius leido nustatyti greitį itin tiksliai.
Rekordininku tapo antžeminis medžiotojas — voras, kuris grobio nelaukia tinkle, o jį persekioja bėgdamas. Tokie vorai gyvena ne voratinkliuose, o ant žemės, po žieve ar akmenimis, ir maistą susirenka aktyviai vydamiesi. Greitis jiems — ne prabanga, o pagrindinis medžioklės įrankis.
Ankstesnį rekordą jis sudaužė su kaupu: iki šiol greičiausiu laikytas Maroko „flick-flack” voras tesiekė 1,7 metro per sekundę — daugiau nei dvigubai lėčiau. Tas voras, beje, garsėja ne bėgimu, o vartaliojimusi: pavojaus akimirką jis susisuka ir rieda tolyn tarsi ratas.
Kodėl ilgos kojos svarbiau už viską
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad greitį lemia kojų dažnis — kuo sparčiau jos mina, tuo greičiau. Tyrimas rodo ką kita: lemia kojų ilgis.
Ilgesnės kojos duoda ilgesnį žingsnį, todėl per vieną ciklą įveikiamas didesnis atstumas nedidinant judesių dažnio. Tą patį principą matome ir tarp žmonių: aukšti sprinteris su ilgomis kojomis vienu žingsniu nubėga toliau nei žemesnis varžovas, net jei abu kojas mina vienodu greičiu.
Būtent tokį dėsningumą atskleidė visų 258 rūšių duomenys — greitesnės rūšys beveik visada turi santykinai ilgesnes galūnes, ypač tarp aktyvių medžiotojų. Ne kojų plonumas ir ne vertikalus atsispyrimas, o tiesiog svirties ilgis.
Voras prieš žmogų
Palyginimas skamba beveik nerealiai. Voras pasiekia 13 km/h, o vidutinis žmogaus bėgimo tempas — tik 6,4–9,6 km/h. Trumpoje distancijoje šis padarėlis lengvai aplenktų ramiai bėgantį suaugusįjį — nebent tas būtų pasirengęs sportininkas.
Įspūdingiausia — mastelis. Voras tai daro būdamas tūkstančius kartų mažesnis už žmogų ir su visiškai kitokia kūno sandara. Jam nereikia nei plaučių tūrio, nei treniruočių — greitis tiesiog įrašytas į galūnių geometriją. Jei tas pačias proporcijas perkeltum į žmogaus dydį, teoriškai gautųsi bėgikas, gerokai pralenkiantis olimpinius rekordus.
Ką dar parodė tyrimas
Bendra taisyklė pasitvirtino: greitį labiau lemia anatomija nei vien kūno dydis. Stambesni vorai paprastai judėjo greičiau, o aktyvūs antžeminiai medžiotojai pirmavo savo svorio kategorijoje.
Tačiau buvo ir išimčių. Pavyzdžiui, oranžinis goblininis voras parodė, kad masė ir greitis auga netolygiai — kažkuriame taške biologija nubrėžia ribą, kurios net ilgiausios kojos neperžengia.
Prieš išsigąstant verta priminti: šis rekordininkas gyvena Australijoje ir žmogui nepavojingas — jo greitis skirtas grobiui, ne mums. Bet kitą kartą pamatę virtuvėje šmėstelėjusį vorą, gal nebeskubėsite spręsti, kad jį lengva pavyti. O kaip manote — ar būtumėte greitesni už jį bent per porą metrų?
