Močiutė sakydavo vieną frazę kiekvieną vasarą: „Nelieskite balto skėčio.” Niekada nepaaiškino kodėl. Tiesiog griežtai, be diskusijų. Tada atrodė keista. Šiandien, žinant, kas yra Sosnovskio barštis, tai skamba kaip geriausias patarimas, kurį galėjo duoti žmogus be interneto.
Bet barštis — ne vienintelis. Lietuvos laukuose, pakelėse ir gyvatvorėse auga mažiausiai šeši augalai, kurių prisilietimas arba netyčinis suvalgymasi gali baigtis ligoninėje.
Sosnovskio barštis — nudegimas be ugnies
Tai augalas, apie kurį Lietuvoje kalba daugiausiai. Užauga iki penkių metrų. Dideli balti skėčio formos žiedynai atrodo įspūdingai — bet sultys, patekusios ant odos ir paveiktos saulės šviesos, sukelia gilius fototoksinius nudegimus. Ne tuoj pat. Po kelių valandų.
„Žmogus gali net nepajusti sąlyčio,” — paaiškino botanikė Asta. — „Pasekmės atsiranda tik po kelių valandų saulėje. Pūslės, paraudimas, hiperpigmentacija. Kartais — randai visam gyvenimui.”
Furanokumarinai — junginiai sultyse — slopina odos apsaugą nuo ultravioletinių spindulių. Tai ne alergija ir ne iritacija. Tai cheminis nudegimas, kurį aktyvuoja šviesa. Pavojingiausia — vasarą, kai sulčių daugiausia, o saulė stipriausia.
Jo mažesnis giminaitis — paprastasis barštis — taip pat turi tų pačių medžiagų, tik mažesne koncentracija. Jį dažnai galima rasti gyvatvorėse ir pakelėse visoje Lietuvoje. Mažiau pavojingas, bet vis tiek vertas atsargumo, ypač vaikams.
Šunvyšnė ir saldžioji kartė — uogos, kurios vilioja
Šunvyšnė, arba beladona, veda blizgias juodas uogas po ovaliais lapais. Atrodo kaip mėlynės. Žiedai — varpelio formos, violetiškai žalsvi. Bet visos augalo dalys turi tropano alkaloidų, kurie gali sukelti vyzdžių išsiplėtimą, sumišimą, haliucinacijas, širdies ritmo sutrikimus ir kvėpavimo nepakankamumą.
„Vaikui pakanka kelių uogų,” — perspėjo Asta. — „Suaugusiajam — daugiau, bet rizika vis tiek rimta. O uogos atrodo taip nepavojingai.”
Saldžioji kartė — giminaitė su raudonomis uogomis ir violetiniais žiedais su geltonais centrais. Ji Lietuvoje kur kas dažnesnė nei šunvyšnė — auga pamiškėse, prie tvorų, drėgnesnėse vietose. Suvalgyta sukelia stiprų virškinamojo trakto apsinuodijimą — pykinimą, viduriavimą, pilvo skausmus. Abi rūšys pavojingiausios vaikams ir augintiniams, kurie ryškias uogas randa patrauklias.
Nuodingoji blužnutė ir durnaropė — retos, bet mirtinos
Nuodingoji blužnutė — aukštas augalas su smulkiais baltais žiedynais ir rausvai violetinėmis dėmėmis ant stiebo. Stiebas dvokia pelėsiais. Sultyse ir visose dalyse yra koniino — alkaloido, kuris trikdo neuromuskulinį perdavimą ir gali sukelti progresuojantį paralyžių.
Durnaropė auga sutrikdytuose dirvožemiuose — statybų aikštelėse, apleistuose sklypuose. Dideli banguoti lapai, balti trimito formos žiedai, dygliuotos sėklų kapsulės. Visos dalys turi tropano alkaloidų. Prarijus galimi haliucinacijos, delyras, traukuliai ir širdies nepakankamumas.
„Abu šie augalai Lietuvoje nėra dažni,” — pasakė botanikė. — „Bet pakanka vieno susidūrimo. Ir jie auga ten, kur žmonės to nesitiki — apleistose vietose, statybvietėse, pakrančių brūzgynuose.”
Taisyklė visais atvejais ta pati: neliesti, neragauti, nerinkti be apsaugos. Stori drabužiai, pirštinės, o po sąlyčio — odą nedelsiant plauti ir vengti saulės. Jei nežinai, kas auga — tiesiog praeik pro šalį. Močiutė apie tai žinojo. Be interneto, be botaniškų žinių, be ilgų paaiškinimų. Tiesiog — nelieskite balto skėčio. Ar tikrai žinote, kas auga prie jūsų tvoros?
