Mama visada sakydavo: „Kai višta paragauja kiaušinio — viskas, nebeatpratinsi.” Ir kai vieną rytą radau lizdą tuščią, o aplink — tik lukštų likučiai — pagalvojau, kad ji buvo teisi.

Bet nebuvo. Tiesiog reikėjo suprasti, kodėl vištos taip elgiasi. Ne bausti. Ne gudrauti. O pažiūrėti, ko joms trūksta.

Kodėl vištos pradeda ėsti kiaušinius

Pirma mintis — bloga višta. Tikra priežastis — beveik visada mityba. Kai organizmui trūksta kalcio arba baltymų, paukštis instinktyviai ieško artimiausio šaltinio. O arčiausiai — kiaušinis lizde.

„Aš keičiau lesalą tris kartus, kol supratau, kad problema ne grūduose”, — pasakojo paukštininkė Birutė, laikanti trisdešimt vištų. — „Problema buvo tai, ko grūduose nebuvo — kalcio ir baltymų.”

Kita dažna priežastis — stresas. Per ankšta vištidė, per mažai vietos kapstytis, per daug paukščių vienoje erdvėje. Įtampa kyla. Silpnesnės vištos kenčia pirmos. Ir kiaušinių lesiojimas tampa ne maisto ieškojimu, o nerimo simptonu.

Kalcis ir baltymai — pirmas žingsnis

Atskirame dubenėlyje padėkite sutrintų kiaušinių lukštų arba maltos kreidos. Vištos pačios pasiima tiek, kiek reikia — jų organizmas tai reguliuoja geriau nei bet koks dozavimas.

Baltymams — šaukštas neriebios varškės, šiek tiek išrūgų ar žuvų miltų. Nedaug. Bet reguliariai.

„Po savaitės pastebėjau skirtumą”, — pridūrė Birutė. — „Lukštai tapo kieti. Vištos nustojo kapoti. Viskas nurimo.”

Svarbu: lukštus visada sutrinkite smulkiai. Jei duosite dideliais gabalais — višta atpažins formą ir susieis, kad kiaušinis yra maistas. Smulkūs lukštai tokio ryšio nesukuria.

Subalansuotas lesalas — ne tik grūdai

Grūdai — pagrindas. Bet ne viskas. Geras lesalas sujungia kviečius ar miežius su žalumynais, daržovėmis ir patikimu pagrindiniu mišiniu. Kopūstai, morkos, burokėliai, cukinijos — visa tai papildo racioną ir suteikia užsiėmimą.

Kai vištos lesa įdomų, įvairų maistą — jos mažiau domisi lizdais. Nuobodulys vištidėje yra tikra problema, kurią dauguma paukštininkų nuvertina.

Erdvė ir ramybė

Perpildyta vištidė — tiesus kelias į blogus įpročius. Kai paukščiams per ankšta, jie pešasi, lesa vienas kitą ir kiaušinius.

Sprendimas paprastas — daugiau vietos viduje ir reguliarus išleidimas į lauką. Vištos, kurios gali kapstytis žemėje, ieškoti kirminų ir tiesiog vaikščioti — elgiasi ramiau. Lizdai lieka ramūs.

„Dar vienas triukas — netikri kiaušiniai”, — pasakė Birutė. — „Gipsiniai arba mediniai. Padedi į lizdą. Višta kapoja — neskyla. Po kelių dienų nustoja bandžiusi.”

Kai viskas susidėliojo — lesalas, kalcis, erdvė ir keli mediniai kiaušiniai lizduose — problema dingo greičiau, nei tikėjausi. Ne per mėnesį. Per savaitę.

Ir mama, beje, nustebo labiausiai.